LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖS SĄJUNGOS
STEIGIAMOJO SUVAŽIAVIMO
DEKLARACIJA
2019 m. gegužės 9 d.
Vilnius
Steigiamojo Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos suvažiavimo delegatai – mokytojai, mokslo ir švietimo darbuotojai – analizuodami ir vertindami situaciją Lietuvos švietimo sistemoje, pastebi didelį nerimą keliančias tendencijas – švietimo darbuotojų darbo sąlygos toliau išlieka nepatenkinamos, o socialinio dialogo kultūra prastėja.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos Švietimo ir mokslo ministerijos ir šešių nacionalinių profesinių sąjungų Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinėje sutartyje (toliau – Sutartis) prisiimti įsipareigojimai numatė tiek konkrečius žingsnius gerinant švietimo sistemoje dirbančių darbuotojų darbo sąlygas, tiek šių žingsnių priėmimo procedūras bei terminus. Deja, 2018 m. pabaigoje pasikeitus Švietimo, mokslo ir sporto ministrui, sutarties įgyvendinimas ėmė strigti. Sustojo arba net nebuvo pradėtos derybos dėl būsimų permainų, o anksčiau pasiekti susitarimai iš Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pusės imami vienašališkai kaitalioti. Nutrūko darbo grupės dėl ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pagalbos mokiniui specialistų darbo sąlygų veikla. Ne visiems pedagoginiams darbuotojams, turintiems 20 ir 25 metų pedagoginio darbo stažą, nustatyti didesni pareiginės algos pastoviosios dalies koeficientai. Praėjus daugiau nei metams nuo sutarties pasirašymo, nėra įvertintos galimybės pedagoginiams darbuotojams papildomai kaupti lėšas profesiniuose fonduose. Net nepradėtas darbas inicijuojant teisines prielaidas užtikrinančias galimybę gauti kompensacines išmokas pedagoginiams darbuotojams, turintiems ne mažiau kaip 30 metų pedagoginio darbo stažą, kuriems liko ne daugiau kaip 5 metai iki teisės gauti senatvės pensiją, tačiau savo noru pasitraukiantiems iš pedagoginio darbo švietimo sektoriuje, sukūrimo. Akivaizdu, kad nebus įvykdytas ministerijos įsipareigojimas iki 2020 metų ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų atlyginimus sulyginti su bendrojo ugdymo mokytojų darbo užmokesčiu.
Didžiausią nerimą kelia, kad požiūris į kolektyvinės sutarties vykdymą pasikeitė vien tik dėl personalinių pokyčių ministerijos vadovybėje. Tokia požiūrio į prisiimtus įsipareigojimus kaita rodo, kad kolektyvinės sutarties vykdymas ar nevykdymas tampa vieno ar kito politiko asmeninio pasirinkimo reikalu. Papildomas abejones dėl atsainaus Vyriausybės bei jos įgaliotos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos požiūrio į šakos kolektyvinę sutartį sukėlė ir prieš kelias dienas suteiktas įgaliojimas ministrui A. Monkevičiui derėtis dėl antros šakos kolektyvinės sutarties su profesinėmis sąjungomis, kurios atsisakė pasirašyti jau galiojančią sutartį. Vyriausybės įgaliojimas buvo suteiktas neatsižvelgiant į tai, kad galiojanti kolektyvinė sutartis taikoma visoms iš valstybės, savivaldybių ir kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų išlaikomoms švietimo, mokslo ir studijų institucijoms ir kitiems švietimo teikėjams. Šį Vyriausybės žingsnį vertiname tiek kaip sąmoningą norą supriešinti švietimo profesines sąjungas, manipuliuojant keliomis šakos kolektyvinėmis sutartimis, tiek ir kaip akivaizdų siekį nevykdyti galiojančios kolektyvinės sutarties, prisidengiant būsimomis derybomis dėl dar vienos sutarties.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, suvažiavimo delegatai įpareigoja Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos tarybą pirmame posėdyje aptarti dabar galiojančios šakos kolektyvinės sutarties vykdymą ir kreiptis į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją reikalaujant nedelsiant vykdyti kolektyvinės sutarties nuostatas. Ministerijai toliau nevykdant įsipareigojimų, tarybai suteikiami įgaliojimai inicijuoti kolektyvinį ginčą ir svarstyti klausimą dėl vienašališko kolektyvinės sutarties nutraukimo. Visa atsakomybė už neigiamas šio priverstinio profesinės sąjungos žingsnio pasekmes tenka švietimo, mokslo ir sporto ministrui Algirdui Monkevičiui ir Ministrui Pirmininkui Sauliui Skverneliui.
Suvažiavimo vardu,
Egidijus Milešinas
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininkas