Spalio 7 d. Seime vyko forumas „Mokytojų rengimas ateities kartoms, kurio tikslas – sutelkti bendroms įžvalgoms politikos formuotojus, edukologus, švietimo praktikus bei profesinių sąjungų atstovus. Forume buvo aptariami esminiai pedagogų rengimo iššūkiai ir perspektyvos, studijų kokybės stiprinimas, pradedančiųjų mokytojų palaikymo sistemos bei priemonės, padedančios pritraukti ir išlaikyti talentingus specialistus švietimo sistemoje.
Šiame forume savo įžvalgomis apie mokytoją, kaip darbuotoją, dalinosi ir Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS) pirmininkas Egidijus Milešinas. Kreipdamasis į forumo dalyvius LŠMPS pirmininkas priminė paprastą, bet dažnai pamirštamą dalyką: mokytojas yra ne tik pašaukimas. Mokytojas yra darbuotojas. Ir tai yra sunkus, atsakingas, sudėtingas darbas, kuriame susitinka labai daug skirtingų lūkesčių – mokinių, tėvų, vadovų, politikų, visuomenės ir pačios valstybės.
Todėl ieškodami atsakymo, kaip padaryti mokytojo profesiją patrauklią, pirmiausia turėtume savęs paklausti: ko reikia kiekvienam darbuotojui, nepriklausomai nuo profesijos? E. Milešino atsakymas į šį klausimą labai paprastas – pagarbos ir stabilumo. Pagarbos iš darbdavio, kolegų, mokinių ir jų šeimų, visuomenės, politikų ir institucijų, kurios nustato mokytojo teises, pareigas, atsakomybes bei darbo užmokestį. Ir stabilumo – kad žmogus galėtų planuoti savo profesinį gyvenimą, pasitikėti sistema, žinoti, kad rytoj jo darbo taisyklės nebus vėl kardinaliai perrašytos.
Būtent stabilumo Lietuvos švietime mums labai trūksta. Beveik kiekvienas naujas politinis ciklas atneša naujų reformų, naujų pertvarkų, naujų programų, naujų reikalavimų ir naujų pažadų. Mokytojai nuo to pavargę. Dar blogiau – pernelyg dažnai pokyčiai pradedami ne nuo klausimo „ko reikia mokytojui ir mokyklai?“, o nuo įsitikinimo, kad atėję nauji sprendimų priėmėjai jau žino geriausią atsakymą. Tačiau švietimo sistema nėra laboratorija, kurioje galima kas ketverius metus iš naujo pradėti eksperimentą su dešimtimis tūkstančių darbuotojų ir šimtais tūkstančių vaikų.
LŠMPS pirmininkas daugybę metu kartoja: Lietuvos švietimui reikia ilgalaikių tikslų, kurie būtų stabilūs nepriklausomai nuo to, kokios politinės spalvos partija tuo metu yra valdžioje. Jeigu sutartume dėl krypties dešimtmečiui ar ilgiau, galėtume nustoti taisyti tai, kas nesulūžę, nustoti griauti veikiančius mechanizmus vien todėl, kad jie sukurti ankstesnės valdžios, ir daugiau pasitikėti profesionalais. Tada pokyčiai būtų ne revoliucijos, o korekcijos – nuoseklios, išdiskutuotos, išbandytos ir sutartos su tais, kuriems reikės jas įgyvendinti klasėse.
Pagarba mokytojui – ne tik nacionalinės politikos klausimas. Labai daug kas priklauso ir nuo tiesioginio vadovo. Mokyklos vadovas gali būti žmogus, kuris kuria pasitikėjimą, palaiko kolektyvą, gina darbuotoją sudėtingoje situacijoje, telkia komandą ir leidžia mokytojui jaustis profesionalu. Bet gali būti ir priešingai. Todėl kalbėdami apie mokytojų pritraukimą bei išlaikymą negalime pamesti kritiškai svarbios grandies – švietimo įstaigų vadovų kompetencijų, šiuolaikinės vadybos, atsakomybės už mikroklimatą ir realios pareigos pasirūpinti savo darbuotojais.
Kitas dalykas – saugumas. Profesija nebus patraukli, jeigu žmogus nežinos, ar konfliktinėje situacijoje sistema jį apgins. Mokytojas neturi likti vienas susidūręs su agresyviu mokinio ar tėvų elgesiu, patyčiomis, grasinimais ar nepagrįstu spaudimu. Negalime vienu sakiniu sakyti, kad norime pritraukti daugiau jaunų žmonių į mokyklas, o kitu – palikti šiandien dirbančius mokytojus neaiškioje teisinėje ir profesinėje situacijoje. Pagarba turi reikštis ne tik žodžiais, bet ir aiškiomis taisyklėmis, atsakomybe bei pagalba tada, kai jos reikia.
Todėl, E. Milešino įsitikinimu, mokytojo profesijos patrauklumas nėra vien atlyginimo klausimas, nors atlygis, žinoma, yra labai svarbus. Tai yra visa darbo aplinka: ar mokytojas gerbiamas, ar jo nuomonės klausoma, ar jo darbo krūvis yra protingas, ar jis turi profesinės autonomijos, ar gali pasitikėti vadovu, ar jaučiasi saugus ir ar žino, kad valstybės pažadai rytoj nebus pakeisti nauju politiniu eksperimentu. Jeigu šiuos dalykus sutvarkysime, mums nereikės vien reklaminėmis kampanijomis įrodinėti, kad mokytojo profesija yra patraukli – žmonės tai matys patys.
Apibendrindamas savo pasisakymą forume LŠMPS pirmininkas grįžo prie pagrindinės minties, nuo ko pradėjo. Mokytojo profesija dažnai yra pašaukimas, bet visų pirma tai yra darbas. Norėdami, kad mokytojas kaip darbuotojas norėtų ateiti į mokyklą, pasilikti joje ir čia kurti savo profesinę ateitį, turime suteikti tai, ko reikia kiekvienam darbuotojui – stabilumą ir pagarbą. O tam neužtenka vien mokytojų pašaukimo. Reikia ir politinio pašaukimo – gebėjimo ne pradėti viską iš naujo, o susitarti, prisiimti atsakomybę ir laikytis susitarimų ilgiau nei vieną kadenciją.
P.S. Gyvename XXI amžiuje, bet kartais atrodo, kad ne vieno galvoje vyrauja mintys iš Senovė Graikijos, kad pedagogas – tai vergas, ant kurio galima „visus šunis sukarti“.
LŠMPS pirmininko Egidijaus Milešino Seime vykusiame forume pasisakymo tekstas.