Darbuotojų teisių gynyba

„Užmirštieji“ kultūros darbuotojai: tarp valdžios pažadų ir džiunglių įstatymų

Panašu, kad dideli kultūros sferos darbuotojų lūkesčiai į valdžią atėjus ypatingą rūpestį kultūra deklaruojantiems „žaliesiems“ valstiečiams, pasmerkti žlugti. Kaip ir anksčiau buvusios ir kultūros „gelbėtojais“ besiskelbusios valdžios, dabartinė valdančioji dauguma savo rūpestį kultūra ir šioje srityje dirbančiaisiais suprato tik kaip tuščių pažadų dalinimą. Kitokių išvadų negalima daryti, įsigilinus į valdžios žingsnius keliant kultūros darbuotojų atlyginimus.

Kai ilgai delsusi Vyriausybė 2019 metais pagaliau pasiryžo kelti niekingai menkus šalies kultūros darbuotojų atlyginimus, algų didėjimas „aplenkė“ kelis tūkstančius švietimo ir mokslo įstaigų meno ir kultūros darbuotojų. Net ir gavus po kelis raštiškus atsakymus iš Kultūros bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijų, lieka neaiški tokio diskriminacinio sprendimo priežastis.

Abiejų ministerijų raštuose kalbama, kad „darbo užmokestį būtina didinti sistemingai, nediskriminuojant dalies darbuotojų, dirbančių tokio paties sudėtingumo ir kvalifikacijos darbą, o darbo užmokesčio didinimas turėtų apimti visus atitinkamos srities darbuotojus, nepriklausomai nuo to, ar jie dirba kultūros, ar švietimo įstaigose“. Tačiau faktas lieka faktu – 2019 m. daugelio universitetų, kolegijų, mokslinių institutų ir mokyklų bibliotekininkų bei kitų kultūros sferai priskiriamų darbuotojų atlyginimai nepadidėjo nė vienu euru. Ryškėja paradoksali, XXI a. Lietuvoje sunkiai suvokiama situacija, kad šie darbuotojai tiesiog buvo pamiršti. Ir pamiršti ne per klaidą, o todėl, jog ministerinių biurokratų akimis, jie tiesiog… neegzistuoja!

Paaiškėjo, kad renkant informaciją apie švietimo ir mokslo įstaigose dirbančius kultūros darbuotojus, šių įstaigų vadovai daugeliu atvejų atsakė, jog tokių darbuotojų neturi. O jų „neturėjo“ ne todėl, kad nežinojo kokie darbuotojai dirba jų vadovaujamose įstaigose, o todėl, kad dalis kultūros ir meno darbuotojų tiesiog nebuvo įtraukti į Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sudaromą meno ir kultūros darbuotojų pareigybių sąrašą! Čia, kaip gūdžiais sovietiniais laikais gimusiame posakyje, apie tai, kad jei žmogaus nėra sąraše, tai jo apskritai nėra.

Pamatę, jog niekam nė motais tokia absurdiška situacija, savo reikalais ėmė rūpintis patys „užmirštieji“ darbuotojai. Jų interesams atstovaujančios profesinės sąjungos kreipėsi į Lietuvos švietimo ir mokslo profesinę sąjungą, prašydamos padėti. Profesinės sąjungos reikalavimus Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai patvirtinti savo pavaldumo įstaigų kultūros ir meno darbuotojų pareigybių sąrašą ir svarstant 2020 metų valstybės biudžeto projektą numatyti reikiamas lėšas didesniems atlyginimams, palaikė net 8 organizacijos – pradedant Vilniaus universiteto, Kauno technologijos universiteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos darbuotojų profesinėmis sąjungomis, baigiant Lietuvos mokyklų bibliotekų darbuotojų, Lietuvos kolegijų bibliotekų ir Lietuvos akademinių bibliotekų direktorių asociacijomis. Atsakymas į raštą buvo žaibiškas – buvo sušauktas bendras Seimo švietimo ir mokslo bei kultūros komitetų posėdis. Nors konkrečių sprendimų jame nebuvo priimta, tačiau posėdyje dalyvavę abu kritikuojami ministrai – Mindaugas Kvietkauskas ir Algirdas Monkevičius – patikino, kad problemą suprantantys ir yra pasiryžę taisyti situaciją.

Iniciatyvos ėmėsi Kultūros ministerija, kuri, surinkusi ir susisteminusi kultūros ir meno darbuotojų darbo užmokesčio didinimo poreikius kitų ministerijų valdymo srityse, pateikė duomenis ir pasiūlymus Ilgalaikio tvaraus viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio finansavimo iki 2025 metų strategijos projektui. Jame jau 2020 m. numatytas 15 proc. vidutinio darbo užmokesčio padidinimas viso viešojo sektoriaus kultūros ir meno darbuotojams, nepriklausomai nuo įstaigos, kurioje dirba, pavaldumo. Taip pat, minėtoje strategijoje numatyta vėlesniais metais darbo užmokestį didinti po 5–7 proc., siekiant, kad 2025 m. vidutinis viešojo sektoriaus kultūros ir meno darbuotojų darbo užmokestis pasiektų vidutinį darbo užmokestį Lietuvoje.

Šiuo metu šio dokumento projekto derinimas vyksta Seime ir yra vilties, jog jis netrukus bus patvirtintas. Tačiau darbuotojų interesams atstovaujančioms profesinėms sąjungoms to negana. Užtikrinant, kad ilgalaikiai atlyginimų didinimo planai būtų įteisinti, bus teikiami atitinkami pasiūlymai Nacionalinei kolektyvinei sutarčiai.

Atrodo, kad tokia pozityvia gaida galima ir baigti šios problemos aptarimą, tačiau lietuviška realybė yra negailestinga ir joje vis dar galioja ne viena džiunglių įstatymų norma. Šiuo atveju kultūringiems kultūros darbuotojams verta prisiminti daugybę kartų pasitvirtinusią taisyklę apie tai, kad valdžia bijo tik jėgos ir pradėti galvoti ne tik apie naujų paklausimų ar kreipimųsi rašymą, bet ir apie veiksmingesnių protesto akcijų, įskaitant ir streiką, organizavimą.

Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas Audrius Jurgelevičius