Viešai apie nuoseklią švietimo politiką kalbantis Švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius kone per vieną naktį pakeitė nuomonę labai svarbiu bendrojo ugdymo mokyklų finansavimo klausimu. Visus metus garsiai deklaravusi siekiamybę pasidalinti su savivaldybėmis mažakomplekčių mokyklų finansavimo našta, ministerija daro staigų posūkį atgal.
Rugpjūčio 21 d. užregistruotas dar 2018 m. liepos 11 d. priimto Vyriausybės nutarimo „Dėl mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašo“ pakeitimų projektas, kuriame grįžtama prie dešimtmečiais gyvavusios ydingos praktikos, kai savivaldybių politikams buvo palikta teisė spręsti uždaryti ar palikti veikti po kelis mokinius klasėse turinčias mokyklas, nepaliekant pareigos pasirūpinti tokių mokyklų finansavimu. O finansavimo problemos buvo sprendžiamos elementariu būdu – iki minimumo apkarpant atlyginimus mokytojams arba tiesiog trūkstamas lėšas paimant iš kitų savivaldybės mokyklų. Kitais žodžiais tariant, trūkstamas mokyklos išlaikymui lėšas ne savo noru padengia mokytojai.
Tokie Lietuvos švietimo strategiją formuojančios institucijos viražai glumina dėl kelių priežasčių. Pirma, pokytis planuojamas rugsėjo 1 d. išvakarėse, kai mokyklose jau turėtų būti praktiškai baigti svarbiausi paruošiamieji naujųjų mokslo metų darbai. Vyriausybei patvirtinus ministerijos teiktus teisės akto pakeitimus, ne vienoje dešimtyje mokyklų tektų paskubomis taisyti ilgai ruoštus ugdymo planų projektus, kas neleistų sklandžiai pradėti ugdymo proceso.
Antra, dalis savivaldybių, iki tol žinojusios, kad reikės prisidėti savo biudžetų lėšomis prie mažų mokyklų išlaikymo, jas tiesiog reorganizavo – uždarė arba prijungė prie didesnių mokyklų. O tokių mokyklų pavyko suskaičiuoti beveik dvidešimt! Darbo neteko ne vienas darbuotojas, tėvams teko ieškoti naujos mokyklos savo atžaloms, o dabar paaiškėjo, kad visų šių permainų galėjo nebūti, nes neverta tikėti nė vienu švietimo valdžios pažadu.
Trečia, skubotas teisės akto, darančio įtaką pedagogų darbo apmokėjimo sąlygoms, pateikimas be derinimo su profesinėmis sąjungomis yra Švietimo ir mokslo šakos kolektyvinės sutarties pažeidimas.
Galima būtų tęsti neigiamų tokio skuboto sprendimo pasekmių sąrašą, tačiau vertėtų pažvelgti į viso to priežastis. O jos yra paprastos – artėja Seimo rinkimai ir toliau savo nosies nematantys politikai ieško kelių kaip nutiesti sau kelią į valdžią dar ketveriems metams.
Vieša paslaptis, kad sumanymas mokytojų atlyginimų sąskaita išsaugoti mažas mokyklas ištisus metus kirbėjo dviejų seimūnų – Valiaus Ąžuolo ir Ramūno Karbauskio (!) – galvose. Būtent jie, besirūpindami savo rinkiminėse apygardose esančiomis mažomis švietimo įstaigomis – Akmenės rajono Kruopių pagrindine ir Šiaulių rajono Naisių mokyklomis – bei norėdami įsiteikti minėtų rajonų merams, palenkė ministrą A. Monkevičių grįžti prie senos finansavimo tvarkos.
Šioje situacijoje matosi trys, kone esminės, Lietuvos švietimo bėdos. Pirma, nėra nei skaidrumo, nei nuoseklumo priiminėjant svarbiausius sprendimus. Antra, eilinį kartą matome kaip valstybės vyrų kalbos skiriasi nuo jų darbų. O trečia, pati skaudžiausia, bėda – švietimo finansavimo problemos sprendžiamos labai „lietuviškai“ – vietoj to, kad skirtų papildomą valstybės finansavimą norimoms išlaikyti mokykloms, trūkstami pinigai randami elementariai apvagiant mokytojus.
LŠMPS pirmininko pavaduotojas Audrius Jurgelevičius