Lietuvos švietimo politikoje garsiai kalbama apie mokinių gerovę, tačiau pačių mokytojų saugumas lieka nuošalyje. Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS) užsakymu Mykolo Romerio universiteto (MRU) mokslininkų atlikti tyrimai (2023 m. ir tęstinis 2026 m.) atskleidė skaudžią realybę – smurto prieš pedagogus mastas auga, o saugios darbo aplinkos tiesiog nėra.
Išsamios apklausos parodė, kad smurtas mokyklose – ne pavieniai incidentai, o giliai šaknis įleidęs sisteminis reiškinys.
Duomenų analizė išryškino aiškias tendencijas, kur tam tikros smurto formos reiškiasi stipriausiai:
- Progimnazijos – smurto epicentras: Čia dirbantys specialistai dažniausiai patiria socialinį, verbalinį, seksualinį bei kibernetinį smurtą iš mokinių ir tėvų pusės.
- Fizinis smurtas ikimokyklinio ugdymo įstaigose: Čia fiksuojama daugiausiai fizinės agresijos atvejų. Tai tiesiogiai siejama su vaikų, turinčių emocijų ir elgesio sutrikimų, integracija.
- Miesto ir kaimo atskirtis: Miestų mokytojai dažniau kenčia nuo verbalinio, kibernetinio ir tėvų smurto. Tuo tarpu kaimo vietovėse pedagogai kur kas geriau vertina santykius su kolegomis bei vadovais.
Mokytojų liudijimai šokiruoja – pamokų metu susiduriama su sistemingais keiksmažodžiais, demonstratyviu nepaklusnumu, daiktų (kėdžių, batų) mėtymu ir net grasinimais peiliais.
Pedagogai agresiją patiria ne tik iš mokinių ar jų tėvų. Tyrimas atskleidė gėdingą statistiką – spaudimą ir patyčias mokytojai patiria iš visos bendruomenės:
- 31,1 % respondentų patyrė mobingą iš įstaigos administracijos (dažniausiai tai reiškiasi manipuliacijomis krūviais ar grasinimais).
- 27,1 % susidūrė su patyčiomis iš kolegų.
- 25,6 % patyrė spaudimą iš moksleivių tėvų.
Situaciją ypač sunkina tai, kad net 40,7 % atvejų smurto faktai įstaigose yra tiesiog nutildomi. Palikti vieni, mokytojai patiria stiprius potrauminio streso simptomus, praranda motyvaciją, o ilgalaikis smurto patyrimas dalį jų priverčia apskritai palikti darbą.
Netikėtas faktas: Beveik pusė (49,7 %) mokytojų patyčias patyrė dar vaikystėje iš savo mokytojų, o net 71,6 % – iš bendraamžių, o tai didina jų jautrumą profesinėje veikloje.
MRU mokslininkai konstatuoja: teisinis reguliavimas Lietuvoje palieka mokytoją neapsaugotą. Smurtas prieš pedagogą darbe teisiškai nėra priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, o valstybė nesukuria pagalbos mechanizmų. Nors konkretūs mokslininkų siūlymai ilgai gulėjo valdininkų stalčiuose, ledai pamažu juda.
Gegužės 28 d. įvykęs pirmasis Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) darbo grupės posėdis rodo, kad ledai pamažu, bet reikia tikėtis užtikrintai juda į priekį. Svarbu pabrėžti, kad šis lūžis neįvyko savaime – tai tiesioginis LŠMPS ilgo darbo rezultatas. Kol aplinkui vyravo institucinis abejingumas ir visi kiti metų metus tiesiog tylėjo, būtent LŠMPS buvo šių idėjų bei tyrimų pradininkė, pirmoji garsiai įvardijusi tai, apie ką kiti kalbėti vengė. Šiandien LŠMPS atstovai aktyviai jungiasi į darbo grupės veiklą, pasiryžę užtikrinti, kad prasidedantis darbas nebūtų tik formalumas, o virstų realiais sprendimais ir paverstų mokyklą saugia aplinka kiekvienam mokytojui.
LŠMPS informacija