Pirmoje ciklo dalyje prisiminėme kokie tikslai buvo keliami ruošiant etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelį bei kokios darbo apmokėjimo sistemos laukė mokytojai. Apie tai, kaip pavyko ar nepavyko pasiekti deklaruotų tikslų šiek tiek vėliau, o dabar apie lūkesčius.
Tiek viešoje erdvėje pasisakę mokytojai, tiek jų interesams atstovaujančios švietimo profesinės sąjungos sutarė – mokytojų darbo laiko savaitė turi trukti 36 valandas, o mokytojo etate pamokų (kontaktinių valandų) santykis su kitais darbais (nekontaktinėmis valandomis) turi būti 50 prie 50.
Iš esmės, tokį darbo apmokėjimo variantą ir pasiūlė specialiai sudaryta darbo grupė. Pakito tik mokytojų darbo valandų skaičiavimo principas – vietoje įprastų 36 savaitinių valandų atsirado neįprastos 1512 metinės valandos. Čia būtų galima pajuokauti, kad daliai mokytojų, švietimo valdininkų bei politikų iki 1512 suskaičiuoti buvo per sunku.
Tačiau teisingai sakoma, kad pakaruoklio namuose netinka juokai apie virvę – būtent kitoks valandų skaičiavimas tapo vienu iš etatinio apmokėjimo priešininkų taikiniu. Jie reikalavo grįžti prie jiems įprastų 36 valandų, nepaisydami nenuginčijamo argumento, kad kitoks darbo valandų skaičiavimas nepakeitė mokytojų darbo savaitės trukmės.
Minėtos darbo grupės paruoštame projekte taip pat buvo užfiksuotas subalansuotas valandų skaičius mokytojo etate – vidutiniškai 756 kontaktinės ir tiek pat nekontaktinių valandų. Pats etatas buvo padalintas į tris dalis, kurioms mokytojiškame folklore prigijo kišenių pavadinimas. Pirmą dalį sudarė kontaktinės valandos – ugdymo plane numatytos pamokos. Antrą „kišenę“ sudarė nekontaktinės valandos, skiriamos ruoštis pamokoms, planuoti veiklą, taisyti rašto darbus ir pan. Trečioje „kišenėje“ liko veikloms mokyklos bendruomenei skirtos nekontaktinės valandos, įskaitant ir vadovavimą klasei.
Vėliau paaiškėjo, kad 1512 valandų, padalintų į tris „kišenes“, skirstymas mokyklose virto sunkiai įveikiama kebekne iki šiol. Nepadėjo ir tuometės Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės įsikišimas, po kurio mokytojo etate liko tik dvi dalys – „kišenės“. Galų gale, etatinio darbo apmokėjimo priešininkai išsitraukė paskutinį argumentą – neva, darbo apmokėjimo sistema diegiama neskiriant papildomų lėšų, todėl bus ne tik pablogintos mokytojų darbo sąlygos, bet ir sumažės jų atlyginimas. Ir nė motais, tai tvirtinantiems, buvo akivaizdus faktas – keičiant darbo apmokėjimo sistemą, jos įgyvendinimui per dvejus metus buvo papildomai skirta arti 200 mln. Eur.
Savotiška vyšnia ant torto buvo vieno aštrialiežuvio Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos valdininko neapgalvotai sugalvotas pavadinimas MEDUS – mokytojų etatinio darbo užmokesčio sistema. Kiek piktdžiugiškų juokelių, memų ir anekdotų buvo sukurta apie mokytojų gyvenimą neva apkartinsiantį medų!
Prie nepatenkintų mokytojų choro prisidėjo ir tuo metų opozicijoje buvusių politinių partijų – konservatorių, liberalų ir socialdemokratų – veikėjai. Tiek gerai švietimo reikalus išmanantys, tiek ir apie mokyklos gyvenimą žinantys iš savo vaikų ar anūkų pasakojimų politikai piešė apokaliptinį Lietuvos švietimo vaizdą įvedus naują darbo amokėjimo sistemą. „Bus masinis mokytojų atleidinėjimas“, „mokyklas turės palikti nuo 5000 iki 7000 mokytojų“, „daugeliui mokytojų sumažės atlyginimai“, „mokyklų direktoriai įgis neribotas galias „spausti“ mokytojus“, „mokytojams nebus galima dirbti „virš“ etato ir/ar keliose mokyklose“, „padaugės darbų mokytojams“ – tai tik dalis baubų, kuriais buvo gąsdinama visuomenė. Ir aišku, niagaromis liejosi pažadai, atėjus į valdžią, nedelsiant panaikinti etatinį mokytojų darbo apmokėjimą.
Dabar atėjo laikas panagrinėti ar buvo pasiekti tikslai, kuriuos deklaravo mokytojų darbo apmokėjimo reformos autoriai? Tai – siekis užtikrinti darbo užmokesčio stabilumą ir noras teisingiau apmokėti už dirbamus papildomus darbus. Pakeitus valandinę – tarifinę mokytojų darbo apmokėjimo sistemą į etatinę, planuota didesnei daliai Lietuvos mokytojų užtikrinti pilną 36 valandų darbo savaitę.
Taip pat ilguoju laikotarpiu buvo tikimasi, kad pavyks išgryninti mokytojo pareigybei būdingas veiklas, atsisakant papildomų, su ugdymu nesusijusių, darbų. Tokiu būdu būtų subalansuotas mokytojų darbo krūvis ir visą darbo laiką būtų galima skirti mokinių ugdymui. Praėjus penkiems metams nuo etatinio įvedimo galima įvertinti kiek pasiteisino šie lūkesčiai.
Tai padaryti nėra lengva, nes Švietimo, mokslo ir sporto ministerija iš esmės nesidomėjo kaip veikia nauja darbo apmokėjimo sistema, kokios yra jos įvedimo teigiamos bei neigiamos pasekmės. Tik Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinę sutartį pasirašiusių profesinių sąjungų priversta, Nacionalinė švietimo agentūra 2024 metais atliko patikrą, kurios metu buvo žiūrima, kaip laikomasi teisės aktų reikalavimų nustatant mokytojams etatus bei skaičiuojant darbo užmokestį. Tam, kad nebegrįžtume prie šio fragmentiško tyrimo, reikia pabrėžti, kad pasitvirtino tai, ką nuo pat etatinio darbo apmokėjimo modelio įvedimo signalizavo švietimo profesinės sąjungos – nemažoje dalyje Lietuvos mokyklų nėra griežtai vykdomi mokytojų darbo užmokestį reguliuojantys dokumentai. Ir vertinant etatinio apmokėjimo pasekmes, tai gerokai iškraipo realų vaizdą. Tačiau grįžkime prie pagrindinės temos – kiek pasiteisino reformos autorių lūkesčiai?
Ar mokytojų atlyginimai kiekvienų mokslo metų pradžioje nėra kaitaliojami priklausomai nuo jam paskirtų vesti pamokų skaičiaus? Deja, reikia pripažinti, kad šis tikslas nebuvo pasiektas. Kaip ir anksčiau, taip ir dabar kiekvieną rugsėjį mokytojai dreba ar nebus sumažintas pamokų skaičius ir ar direktorius „duos bendruomenės valandų“.
Čia kol kas menkai padeda ir švietimo profesinių sąjungų pastangos, kurios Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinėje sutartyje numatė saugiklius mokytojams, kuriems yra mažinama darbo laiko norma (etatas). Vienas iš sutarties punktų nurodo, kad darbo sutartyje sulygta darbo laiko norma darbdavio iniciatyva gali būti mažinama tik su darbuotojo rašytiniu sutikimu, esant objektyvioms priežastims. Iš esmės, vienintele objektyvia priežastimi sutartyje nurodomas mokyklai skirto finansavimo mažėjimas. Deja, nepaisant kelių laimėtų bylų darbo ginčų komisijose ir net teisme, darbdaviai savo nuožiūra, kartais net be rašytinio mokytojo sutikimo, kiekvienais metais kaitalioja darbo laiko normas remdamiesi vieninteliu kriterijumi – sumažėjusiu ar padidėjusiu mokytojui skirtų pamokų skaičium.
Etatinio mokytojų darbo apmokėjimo sistemos sumanytojų tikslas teisingiau apmokėti mokytojų dirbamus darbus mokyklos bendruomenei, išvirto į beviltiškai sudėtingą blusinėjimąsi sudarant etato struktūrą. Teko matyti didžiausių lentelių, sudėtingiausių formulių bei painiausių schemų, kurių pagalba kiekviena mokytojo atliekama funkcija (išskyrus pamokų vedimą) įvertinama minučių tikslumu (!), o etato dydis skaičiuojamas tūkstantosiomis dalimis.
Kol kas nedaug padeda ir jau minėtoje Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinėje sutartyje pasiektas susitarimas, kad mokyklos darbo apmokėjimo sistema, kurioje būtina aptarti ir darbo krūvio sudarymo principus bei kriterijus, turi būti suderinta su profesine sąjunga. O tokia situacija kelia pagrįstą mokytojų ir mokyklų vadovų nepasitenkinimą.
Neišgirdus kitokio paaiškinimo šiai situacijai, mano subjektyvia nuomone, to priežastis yra iki kaulų smegenų įsišaknijęs abipusis nepasitikėjimas – mokytojas mano, kad vadovas jam būtinai užkraus daugiau darbų nei skirs valandų, o vadovai įsitikinę, kad mokytojai tik radę progą nusimuilins nuo dalies jiems numatytų darbų ir atlyginimą gaus už nieką. Šio ilgamečio nepasitikėjimo sukeltas pasekmes dar gilina faktas, kad tiek mokyklų vadovai, tiek patys mokytojai į etatinio darbo apmokėjimo modelį tebežiūri per valandinio apmokėjimo akinius. Iš viso to po ilgų ginčų (derybų?) gimsta 0.785 ar 1.125 dydžio mokytojų etatai. Ir kaip į sieną žirniai atšoka argumentai, kad nereikia taip smulkinti etato, nes nėra prasmės ir galimybių išmatuoti kiek valandų ar minučių mokytojai skirs vienos ar kitos pareiginės funkcijos atlikimui.
Dėl šio nepasitikėjimo kol kas nepavyksta žengti nors vieno žingsnio link mokytojo profesijai būdingų funkcijų išgryninimo bei nebūdingų ar tiesiog niekam nereikalingų funkcijų atsisakymo. Prie to smarkiai prisideda ir saldžabalsiai švietimo ekspertai, tvirtinantys, kad mokykla nėra vien tik pamokos bei mokinių tėvai, vis labiau norintys, kad vaikas mokykloje praleistų kuo daugiau laiko. Iš dalies pasiteisino lūkestis, kad įvedus etatinį darbo apmokėjimą daugiau mokytojų dirbs pilną darbo savaitę – kiekvienais metais daugėja mokytojų dirbančių pilnu etatu. Tiesa, prie to prisideda bendrųjų ugdymo planų korekcija ir vis didėjantis mokytojų trūkumas, augant vidutiniam dabar dirbančių mokytojų amžiui.
Apibendrinant aukščiau išdėstytą, reikia pripažinti, kad etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimas didžia dalimi nepateisino į jį dėtų vilčių. Tačiau taip pat reikia akcentuoti, kad didžioji dalis nesėkmės priežasčių glūdi ne patį modelį reglamentuojančiuose teisės aktuose, o netinkamame jų taikyme bei šalies švietimo įstaigose vyraujančioje bendravimo kultūroje.
Visgi, nesinori baigti minorine gaida. Etatinio mokytojų darbo apmokėjimo įvedimas turėjo visiškai neprognozuotų teigiamų pasekmių – bėgant ketvirtajam nepriklausomos Lietuvos dešimtmečiui po truputį atėjo supratimas, kad Darbo kodekso nuostatos privalomos ir mokyklose!
Įvedus etatinį darbo apmokėjimą, paaiškėjo, kad dalyje mokytojų darbo sutarčių nėra sutarta dėl būtinųjų sąlygų, dar didesnė dalis sutarčių nėra atnaujintos, nors mokytojo darbo sąlygos faktiškai pasikeitusios prieš ne vienerius metus. Dar didesnę nuostabą kėlė paaiškėjęs faktas, kad dalis mokytojų apskritai dirba nepasirašę jokių darbo sutarčių!
Sunkiai, bet argumentuotai ir kantriai profesinėms sąjungoms reikalaujant, su visais (?) mokytojais jau yra sudarytos darbo sutartys ir jos yra atnaujinamos, pasikeitus darbo sąlygoms. Tiesa, kaip jau buvo minėta, dar tolokai iki suvokimo, kad darbo sutarčių pakeitimus reikia daryti taip pat vadovaujantis teisės aktais.
Prie teigiamų pasekmių priskirčiau ir vis labiau aiškėjantį mokytojų darbo mokinių atostogų metu reglamentavimą. Pasinaudojant jau minėtos Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinės sutarties nuostatomis, nevykstant pamokoms, mokytojai darbus, kurių atlikimui nebūtina būti darbo vietoje, t. y. mokykloje, gali dirbti nuotoliniu būdu. Tokiu būdu mažėja praeityje užstrigusių direktorių, reikalaujančių „atsėdėti pamokas“ mokinių atostogų metu.
Kitoje – paskutinėje dalyje – pasamprotausiu kaip reikėtų tobulinti mokytojų darbo apmokėjimo tvarką, kad ji galų gale pateisintų į ją dedamus lūkesčius.
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas
Lietuvos švietimo tarybos narys
Audrius Jurgelevičius