2024 metų pabaigoje priesaiką davusios Vyriausybės programos 281 punktas skelbia, kad bus tobulinama etatinio apmokėjimo už darbą tvarka. Ši lakoniška, nieko konkretaus nesakanti frazė, pasak naujosios švietimo, mokslo ir sporto ministrės Ramintos Popovienės, bus „atskleista“ ruošiant Vyriausybės programos įgyvendinimo priemonių planą. Tiesa, dar šiam planui neišvydus dienos šviesos, ministrė jau praskleidė jos planus dengusios nežinios šydą. „Pagrindinė problema yra būtent dėl bendruomenei skirtų valandų apmokėjimo, kurios yra skirtingai skiriamos kiekvienoje ugdymo įstaigoje. Tai, sakyčiau, yra ta niša arba ta problema, kurią reikėtų peržiūrėti. Tą ir padarysime, būtent ką ir pabrėžia mokytojai, kad būtent tai yra problema, kuri lemia skirtingą apmokėjimą ir netolygumus, tad turime sėsti ir ieškoti būdų, kad ta apmokėjimo tvarka ir forma patenkintų pedagogų bendruomenę”, – taip apie savo planus keičiant mokytojų apmokėjimo tvarką kalbėjo R. Popovienė.
Ar tikrai „bendruomenei skirtų valandų“ apmokėjimas yra pagrindinė problema nesiginčysiu, tačiau priminsiu vieną iš esminių valdančiąją koaliciją sudariusių politinių partijų rinkiminių pažadų švietimo srityje. Jis skambėjo maždaug taip – savo kadencijos metu nesiimsime neapgalvotų reformų, o prieš darydami būtinus pokyčius, įvertinsime ankstesnių sprendimų pasekmes ir tik tada planuosime naujus darbus. Tikiuosi, šio principo bus paisoma ir tobulinant mokytojų etatinio darbo apmokėjimo tvarką.
Jei dabartinė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybė vis dėl to imsis bent kiek reikšmingesnių mokytojų darbo apmokėjimo sistemos pokyčių, tai bus sunkus, reikalaujantis kantrybės tariantis su mokytojų bendruomene ir didelės išminties, prognozuojant galimas pasekmes, darbas. Būdamas mokytoju ir, norėdamas bent kruopelyte prisidėti prie šio galimo pokyčio, trijų dalių tekste pabandysiu plačiai – tiek iš istorinės perspektyvos, tiek analizuodamas šiandieninę situaciją, tiek ir siūlydamas sprendimus ateičiai – apžvelgti etatinio mokytojų darbo apmokėjimo sistemą ir jos sukeltas pasekmes Lietuvos švietimui. Belieka pabrėžti, kad dėstysiu išimtinai savo nuomonę bei remsiuos man žinomais argumentais.
Kaip ir dera istorikui – žmogui besimokančiam ir iš praeities – bei šiek tiek prisidėjusiam prie etatinio darbo apmokėjimo modelio ruošimo, grįšiu į 2018 metus. Tuo metu visos švietimo profesinės sąjungos kritikavo taikomą valandinę – tarifinę mokytojų darbo apmokėjimo sistemą, vieningai nurodydamos jos trūkumus. Tai – kiekvieną rugsėjį mokytojus kamavusi nežinia dėl atlyginimo dydžio ir baimė, kad jis sumažės, nors viena pamoka sumažinus jo turimą pamokų krūvį. Taip buvo todėl, nes mokytojo darbo užmokesčio dydis išimtinai priklausė nuo jam skirtų pamokų skaičiaus. Verta prisiminti ir tai, kad pamokų skirstymo tvarka nebuvo reglamentuota jokiais teisės aktais ir mokyklų vadovai sprendimus priimdavo visiškai savarankiškai.
Kitas trūkumas buvo tas, kad apmokėjimas už kitus mokytojo darbus (čia nėra kalbama apie laiką, skirtą pasiruošti pamokoms, taisyti rašto darbus ir pan.) taip pat priklausė nuo turimo pamokų skaičiaus – kuo daugiau pamokų, tuo daugiau apmokama ir už nepamokines veiklas. Tuomet mažai ką trikdydavo akivaizdžiai paradoksali situacija, kai daug pamokų vedantis mokytojas teoriškai turėjo dirbti ir daug papildomų darbų, o vos kelias pamokas pravedęs jo kolega, faktiškai po pamokų galėdavo keliauti namo.
Deja, reali situacija ne visada buvo tokia. Tiesiog mažesnį pamokų krūvį turėjusiam mokytojui būdavo nemokama už jo atliktus papildomus darbus, o daug pamokų pravedęs mokytojas, kuriam fiziškai dažnai trūkdavo tiek jėgų, tiek laiko (para ir tuomet turėjo vos 24 valandas!), gaudavo atlygį už nepadarytus darbus.
Trečias akis badęs dalykas – labai dviprasmiška mokytojų darbo situacija moksleivių atostogų metu. Jų metu pamokos nevykdavo, tačiau mokytojai gaudavo atlygį…. už pravestas pamokas! Šis paradoksas gimdė nuolatinius konfliktus dėl to ką ir kaip mokytojai turėjo dirbti tuo metu, kai mokiniai atostogaudavo. Dažniausiai šie konfliktai būdavo gesinami vienašališku mokyklos vadovo reikalavimu mokytojams „atsėdėti“ pamokų laiką, nenurodant racionalių tokio sprendimo priežasčių.
Galų gale, paskutinis tuo metu taikomos mokytojų darbo apmokėjimo sistemos trūkumas – nepilna mokytojų darbo savaitė. Statistika rodė, kad vidutiniškai Lietuvos mokytojų darbo savaitė trukdavo apie 30 darbo valandų. O dirbant tokiu krūviu tikėtis atlyginimo, kokį gauna kitų specialybių, kurioms keliami panašūs kvalifikaciniai reikalavimai ir kurių darbo savaitę sudarė 40 valandų, buvo nerealu.
Atsižvelgdamos į aukščiau išvardintus trūkumus, profesinės sąjungos ministerijai pasiūlė valandinę – tarifinę mokytojų darbo užmokesčio sistemą keisti į etatinę. Taip, pasak profesnių sąjungų atstovų, būtų galima sukurti teisines prielaidas mokytojams dirbti pilną darbo savaitę, stabilizuoti mokytojų darbo krūvį bei atlyginimą ir sudaryti prielaidas apmokėti už faktiškai atliekamus mokytojų darbus.
Žvelgiant į tolimesnę perspektyvą, buvo tikimasi, kad tai padės išgryninti darbus, kuriuos mokytojai privalo dirbti mokykloje, kad būtų užtikrinta aukšta ugdymo kokybė, ir palaipsniui atsisijos mokytojo profesijai nebūdingos funkcijos, kurių kiekvienais metais vis daugėjo.
Siūlydamos būsimos darbo apmokėjimo sistemos principus, profesinės sąjungos irgi buvo vieningos – mokytojų darbo laiko savaitė turi trukti 36 valandas, o mokytojo etate pamokų (kontaktinių valandų) santykis su kitais darbais (nekontaktinėmis valandomis) turi būti 50 prie 50. Nenusižengiant teisybei turiu pripažinti – tuometė švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Petrauskienė ir labai aktyviai prie mokytojų darbo apmokėjimo sistemos pakeitimo prisidėjęs Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas akad. Eugenijus Jovaiša mokytojų atstovų balsą išgirdo.
Kitoje dalyje apžvelgsiu kaip buvo ruošiamas etatinio mokytojų darbo apmokėjimo modelis ir kokios problemos iškilo jį įgyvendinant.
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas
Lietuvos švietimo tarybos narys
Audrius Jurgelevičius