Galima pajuokauti, kad patvirtinus Ingridos Šimonytės Vyriausybės programą, mokiniai, jų tėvai, mokytojai ir visi švietimu besirūpinantys galėjo ramiai atsipūsti – pagaliau rastas būdas, leisiantis išspręsti visas, dešimtmečiais besikaupusias, Lietuvos švietimo problemas. Tas instrumentas – nacionalinis švietimo susitarimas.
Vyriausybės programoje rašoma: „Ilgalaikė mūsų valstybės pažanga priklauso nuo švietimo sistemos ir jos gebėjimo prisitaikyti prie kintančios aplinkos poreikių. Įsipareigojame, kad kartu su visomis politinėmis jėgomis, mokytojais, tėvais, mokiniais, visuomene parengsime ir imsimės įgyvendinti nacionalinį švietimo susitarimą, kurio pagrindinis tikslas – kiekvienam Lietuvos vaikui užtikrinti vienodas galimybes siekti geriausio išsilavinimo, nepaisant jo gyvenamosios vietos ar socialinės padėties“. Tiesa, toliau nagrinėjant programą ir matant gausybę darbų, kuriuos planuoja nauja Vyriausybė, kyla klausimas – o dėl ko bus tariamasi planuojamame švietimo susitarime, jei būsimi sprendimai jau numatyti?
Apie tai tikėjausi išgirsti iš Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko Artūro Žukausko, kuris 2021 m. vasario 1 d. susitiko su Lietuvos švietimo tarybos nariais. Garbingasis pašnekovas pradėjo labai viltingai, teigdamas, jog mintis apie nacionalinį švietimo susitarimą Vyriausybės programoje „išskleista nepakankamai“, todėl jis norįs plačiau išdėstyti savo požiūrį.
Pasak A. Žukausko, nacionalinis susitarimas yra strateginis dokumentas, kuriame turi būti šios dalys – dabartinės situacijos apžvalga ir numatoma švietimo sistemos paskirtis bei vizija, t. y. kokį švietimą norime matyti. Tolesnės pašnekovo mintys nebuvo naujos – visos mokyklos turi būti geros ir nebeliktų atskirties tarp mokyklų, visi mokytojai būtų geri, o tai lems jų profesijos prestižą ir visi vaikai gautų jų poreikius atitinkantį išsilavinimą. Visa tai galima pasiekti sukūrus „gerą mokyklą“, kurios apibrėžimą yra suformulavę geriausi „pasaulinio lygio ekspertai“. Trumpai pakartojęs Pasaulio banko švietimo eksperto Jamil Salmi mintis, pašnekovas perėjo prie galimų kelių, kurie Lietuvą vestų link geros mokyklos. Tai – edukologijos mokslo plėtra, investicijos į mokytojus bei vadovus. Dėl viso to susitarus, anot A. Žukausko, liks nesunkiai išsprendžiami techniniai klausimai.
Ir jei pirmiau išsakytos Seimo nario mintys nekėlė didelių klausimų, tai tolesni jo samprotavimai privertė suklusti. Pasak A. Žukausko, tokie strateginiai dokumentai niekada nebus tiksliai vykdomi, nes sustarimas nebus „geležimi apkaltas“ ir niekas „jo nesilaikys kaip Švento rašto“. Tokių dokumentų turinys nėra tai, kas „gula į Seimo ar Vyriausybės planus tiesiogiai“. O paklaustas, kokia prasmė yra tokius susitarimus kurti, A. Žukauskas išdėstė originalią teoriją – didžiausia susitarimo vertė – tai kuo platesnio žmonių rato įsitraukimas į susitarimo rengimą. Nes tik betarpiškai dalyvaudami – teikdami siūlymus, diskutuodami – žmonės suvoks giluminį susitarimo turinį ir nebus labai svarbu kiek šio susitarimo bus laikomasi.
Dar kelias dienas bandžiau suprasti tai, ką išgirdau, perklausiau A. Žukausko monologą iš naujo ir tik tada aplankė suvokimas – buvęs Vilniaus universiteto rektorius, politikos naujokas, Laisvės partijos atstovas, noromis ar nenoromis atskleidė vieną iš esminių „lietuviškos demokratijos“ schemų, kurią žmonės paprastai vadina – „visi politikai meluoja“. O ši schema paprasta kaip du kart du – politikai tariasi su tauta, džiaugiasi norinčių tartis gausa, tačiau iš anksto žino, kad jų planuose bus visai kiti dalykai, nei tie, dėl kurių buvo „susitarta“.
Aišku, man, tiek metų dirbant mokytoju bei dalyvaujant svarstant aktualius švietimo klausimus, tai nebuvo naujiena, tačiau apmaudu dėl tų jaunų (ir ne tik jaunų) mokytojų, kurie dar tiki valdžios pažadais visas švietimo negandas išspęsti pasirašius nacionalinį švietimo susitarimą.
Audrius Jurgelevičius
Istorijos mokytojas, Lietuvos švietimo tarybos narys
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas