Dienos naujiena

Apie tai, kas ir kaip verčia mokytojus jaustis be kaltės kaltais

Šalies mokytojų tarpe vis labiau įsisiūbuojant aistroms dėl ugdymo turinio atnaujinimo, kurio įgyvendinimas prasidės nuo ateinančių mokslo metų pradžios, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija atkakliai tvirtina, kad jam praktiškai yra pasiruošta ir mokytojų nerimas neturi pagrindo. Nors faktai rodo visai kita – nėra daugelio mokomųjų dalykų vadovėlių, vangiai įsibėgėja mokymai apie tai, kaip reikės dirbti su atnaujintu ugdymo turiniu ir pan. – be galvos likusios ministerijos klerkai toliau bando vaizduoti, kad viskas yra tvarkoje. Iš aukštų kabinetų mokytojams beriami patarimai ir rekomendacijos, kurios, daugeliu atvejų, beviltiškai atsilieka nuo realybės.

Gegužės 19 d. Švietimo, mokslo ir sporto viceministrė Agnė Kudarauskienė pasirašė raštą, skirtą mokyklų vadovams ir Lietuvos pedagogų asociacijų tarybai „Dėl ugdymo turinio įgyvendinimo“, kuriame komentuoja „kelis daugiausiai dėmesio sulaukusius atnaujinto ugdymo turinio įgyvendinimo aspektus, kurie galimai kyla iš nežinojimo (!) arba savitai interpretuojamų bendrųjų programų nuostatų“. Teisybės dėlei reikia paminėti ir kitą šio rašto autorių – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Pradinio ir vidurinio ugdymo skyriaus vedėją Ireną Raudienę. Praleidžiant oficialiame rašte „savitai“ įvardintas pagrįsto mokytojų nerimo priežastis, panagrinėkime viceministrės ir jos pavaldinės pamokymus apie pamokų planavimo naujoves.

Neriame į A. Kudarauskienės minčių gelmes (kalba netaisyta): „Pamokos planavimo nauda pasireiškia tuo, kad vesdamas pamoką mokytojas gali skirti visą savo laiką ir dėmesį mokiniams, užuot galvojęs, ką jis ir jo mokiniai veiks po akimirkos. Pamokos planavimas neturėtų būti tapatinamas su formaliu pamokos tikslų užrašymu ir formų užpildymu. Svarbu, kad į pamoką mokytojai ateitų žinodami, kokių tikslų jie siekia ir kaip jie panaudos visą pamokos laiką, kad tų tikslų pasiektų. Pamokai planuoti iš esmės gali būti pritaikomi anksčiau išvardinti aspektai, tačiau mokytojų dėmesio centre yra siauresni ugdymo tikslai, kuriems pasiekti per apibrėžtą pamokos laiką mokytojai turi:

  • įvertinti konkrečių mokinių mokymosi situaciją, ar pakanka įrodymų, kad jie suprastų ankstesnę temą ir gali mokytis toliau;
  • suplanuoti konkrečias mokymo strategijas, kurias jie taikys pristatydami naują mokymosi turinį ar kartodami ankstesnes temas ir įtvirtindami mokinių žinias ir gebėjimus;
  • mokinių mokymosi veiklas, kurios padės mokiniams išmokti numatytą mokymosi turinį;
  • kaip mokymosi procese bus tikrinama, kaip mokiniai suprato, kokie mokinių veiklos požymiai padės mokytojams suprasti, kad mokiniai išmoko ir jie gali mokytis toliau;
  • kokia forma ir kada pamokoje mokytojai teiks grįžtamąjį ryšį mokiniams, kuris padės mokiniams suprasti, ką jie atliko gerai ir kur dar turės padirbėti;
  • numatyti, kur mokiniams gali kilti sunkumų, ir pasiruošti papildomų užduočių sudėtingesnėms temoms;
  • numatyti papildomų užduočių įvairių poreikių mokiniams, kad jie nenuobodžiautų, nes per lengva, arba nesijaustų beviltiškai, kad nieko nesugeba“.

Perskaitai ir galvoji – visa tai suplanuoti ir įgyvendinti mokytojas turi per kiekvieną pamoką? Ar ne kiekvienoje pamokoje reikia visa tai numatyti? Sveiko proto žmogus supranta, kad per 45 minutes vienam mokytojui dirbant su 25 – 30 mokinių, tarp kurių yra ir su specialiais ugdymo poreikiais, to padaryti neįmanoma. Deja, sveiko proto Lietuvos švietime vis dar pasigendame, todėl kyla dar viena nerimo banga.

Stebėdamas mokytojo pamoką, mokyklos administracijos atstovas ar išorės auditorius, pirštu vedžios per A. Kudarauskienės tekstą ir bers priekaištus, neradęs kokių nors „įrodymų“, „požymių“, „formų“, o gal tiesiog pamatys nuobodžiaujantį mokinį ir mokytojas sulauks priekaištų dėl netinkamai suplanuotos ir pravestos pamokos. Nesiimu spręsti kokios sankcijos lauks šio mokytojo, tačiau tikrai žinau – daugelis priekaištus priims už gryną pinigą ir pasijus kaltu. Kaltu be kaltės. Blogiausia šioje vietoje yra tai, kad taip besijaučiantis mokytojas praranda pasitikėjimą savo gebėjimu dirbti su mokiniais. Ir tada kalbėti apie gerą mokytojo savijautą, puikius mokinių ugdymo rezultatus bei mokytojo profesijos prestižą yra beprasmiška.

Pabaigai pateiksiu jau minėtos I. Raudienės kita proga išsakytus samprotavimus apie būtinumą užtikrinti gerą mokinių savijautą mokykloje: „Mus neramino tyrimai, kad mokykloje vaikai jaučiasi nelaimingi, nejaučia bendraamžių palaikymo, didelis patyčių lygmuo, vaikai nepatenkinti savo mokykla (…)“. O ar atsakingai ministerijos darbuotojai nerūpi kaip mokykloje jaučiasi mokytojai?

Audrius Jurgelevičius

Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas ir

Lietuvos švietimo tarybos narys