Viešoje erdvėje reguliariai pasirodo skandalingos naujienos iš įvairių Lietuvos mokyklų: tai mokiniai primušė klasės draugą, tai mokytojas pakėlė ranką prieš mokinį, tai mokinys pabandė smurtauti prieš mokytoją. Nuslūgus skandalo sukeltoms bangoms, visuomenė laukia naujos „švietimietiškos“ sensacijos. Pasyvaus laukimo būsenoje nugrimzdusi ir šalies švietimo politiką formuojanti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
Tačiau praeitą savaitę nutiko kone stebuklas – ministerijos vadovai, savo iniciatyva, sušaukė pasitarimą, kuriame susirinkusieji turėjo aptarti kaip geriau koordinuoti veiksmus, saugant vaikus mokyklose ir jų prieigose bei stiprinti smurto ir patyčių prevenciją. Susirinko garbi kviestinių kompanija: nuo Vidaus reikalų ministerijos Policijos departamento ir Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos iki Lietuvos savivaldybių asociacijos bei Lietuvos moksleivių sąjungos atstovų. Į susitikimą buvo pakviestas ir mokytojų interesams atstovaujančios Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS) pirmininkas Egidijus Milešinas.
Ministerijos duomenimis, mokyklos šiuo metu gali rinktis iš 22 prevencinių patyčių ir smurto programų. Yra prirengta rekomendacijų, praktinių patarimų mokytojams, mokyklų vadovams, tėvams, kaip atpažinti ir stabdyti patyčias. Sukurta patyčių registravimo ir pranešimo platforma „Patyčių dėžutė“ – įrankis mokykloms, „padedantis greitai reaguoti į patyčių atvejus mokykloje, greitai suteikti pagalbą“. Numatomos ir naujos nepigiai kainuojančios smurto užkardymo bei patyčių prevencijos priemonės. Mokytojams ir kitiems mokyklų darbuotojams siūloma gausybė smurto atpažinimo bei krizių valdymo mokymų.
Visgi, pasak ministerijos pranešimo spaudai, susirinkusieji vienas po kito vardino problemas. „Norėtųsi, kad į konkrečius atvejus, koks neseniai įvyko Klaipėdoje (ten ilgą laiką siautėjo savo nebaudžiamumu įtikėję paaugliai), reaguotume kuo greičiau. Kita vertus, kai jau reaguojame į pasekmes, vadinasi, kažką esame praleidę daug anksčiau. Galbūt kartais net pastebėję problemą ją nutylime, yra per daug baimės, kad panašūs atvejai neišaiškėtų“ – cituojamas ministras Algirdas Monkevičius. VRM Policijos departamento vyriausias patarėjas Darius Urbonas atskleidė kitą problemos aspektą. Pasak jo, „per dešimtmetį drastiškai sumažėjo nepilnamečių nusikaltimų, bet reikia galvoti apie geresnį veiksmų koordinavimą, atidžiau reaguoti į pirminius ženklus, pvz., gal jis visą laiką paniuręs, praleidinėja pamokas, nesimoko, daug laiko praleidžia kažkur su bendraamžiais“. Amerikų neatrado ir „LIONS Quest Lietuva“ psichologė Joviltė Beržanskytė, paantrinusi, kad „joks įvykis, nusikaltimas neatsitinka staiga, kad prieš tai praleidom kažkokius ženklus“. Vadinasi, nepaisant Švietimo įstatymu įtvirtintos mokyklos prievolės vykdyti bent vieną patyčių ir smurto prevencijos programą, nesiseka ne tik užkirsti kelio blogybėms, bet ir laiku identifikuoti potencialius smurtautojus ar jų aukas.
Iš akivaizdžias smurto mokykloje prevencijos žaizdas atvėrusio pasitarimo dalyvių logiška buvo sulaukti ir konkrečių siūlymų kaip gerinti situaciją. Tačiau vėl teišgirdome apie tai, kad ministerija parengs „konkretesnį planą“ (ar ankstesnieji planai buvo nekonkretūs?), kaip „dar labiau koordinuoti institucijų veiksmus, kaip sutelkti mokyklos bendruomenę, tėvus, kaip laiku reaguoti ne tik į pasekmes, bet ir į tokį vaikų elgesį nulemiančius veiksnius“. Absurdo ratas apsisuko – buvusius planus keis nauji planai, vėl bus „telkiama“ mokyklos bendruomenė, o smurtauti linkę paaugliai, toliau tęs savo veiklą!
Ir kada gi pagaliau aukštose kėdėse sėdintiems ministerijos, departamentų ir gausių tarnybų veikėjams taps aišku, kad mokykla nebepajėgi viena spręsti smurto problemos? Kada bus pripažinta, jog deklaratyvi Švietimo įstatymo formuluotė apie mokyklos bendruomenės saugumą privalantį užtikrinti jos vadovą realiai neįgyvendinama? Kada mokytojams vis naujas pareigas bei atsakomybę krauti mėgstantiems atsivers akys ir jie supras – mokytojų pareiga yra ugdyti mokinius, o ne dirbti policininkais ar apsaugininkais? Kada įstatymų leidėjai nusileis ant nuodėmingos lietuviškos žemės ir inicijuos teisės aktų pakeitimus, kuriuose bus aiškiai pasakyta, kad švietimo įstaigose besimokančių ir dirbančių saugumas privalo būti užtikrinamas nacionaliniu mastu?
O kol šito nebus padaryta, tol savivaldybėse kiekviena patogia proga bus taupoma pagalbos mokiniui specialistų sąskaita, mokyklų vadovai su mokytojais skęs niekur nevedančiuose ginčuose ar budėjimas pertraukų metu yra mokytojų pareiga, ar papildoma darbinė funkcija. O šio teisinio bei organizacinio chaoso triukšme Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos klerkai tyliai tūnos kamputyje vengdami bent pradėti narplioti šią kebeknę ir tyliai pirštu baksnos į nežinia kokiu tikslu samdytų „ekspertų“ lingvistinius išvedžiojimus apie tai, jog vesdami pamokas, mokytojai „neišdirba pilnos valandos“, o po mokyklą pertraukas šurmuliuojantys mokiniai dalyvauja „nepertraukiamame“ ugdymo procese.
Taip pat, būtina atsižvelgti ir į mokytojų, kurie yra bene arčiausiai mokyklinio smurto židinių, atstovų nuomonę. Ne kartą švietimo profesinės sąjungos siūlė galimus sprendimus – nuo realios tėvų atsakomybės už savo atžalų elgesį viešoje vietoje (mokykla irgi vieša vieta!) didinimą iki veiksmingų teisinių patyčių prevencijos bei nusižengėlių baudimo instrumentų suteikimo mokykloms. Tuos pasiūlymus praeitą savaitę susirinkusiems ministerijoje pakartojo LŠMPS pirmininkas E. Milešinas.
Bet kaip pats jis prisipažino, tikėjimo, kad bus išgirstas ir situacija suksis gerąja linkme, yra mažai, nes visi supranta – veiksmingos priemonės kainuoja, o pinigų švietimui visos šalies valdžios yra godžios. Todėl tik ir siūloma vienus planus keisti kitais planais, lyg ant popieriaus surašyti žodžiai galėtų užkirsti naujus smurto proveržius.
LŠMPS informacija