Prieš kelias dienas paskelbta žinia, kad Rokiškio rajono savivaldybė pasiruošusi iš dalies kompensuoti dalį korepetitoriams mokinių tėvų išleidžiamų lėšų, sukėlė sprogusios bombos efektą. Savo nuomonę šiuo klausimu socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidos priemonėse pareiškė tiek Švietimo, mokslo ir sporto ministras Gintautas Jakštas, tiek mokytojai, tiek švietimo ekspertai, tiek ir mokinių tėvai. Išsakytos nuomonės – nuo tokios iniciatyvos kritikos iki jos entuziastingo palaikymo – labai skyrėsi.
Nesiimu vertinti korepetitorių veiklos reikalingumo ar jų paslaugų kokybės, tačiau ši naujiena išryškino didelius Lietuvos švietimo sistemos skaudulius apie kuriuos yra mažai kalbama arba jie yra ignoruojami. Visų pirma, paaiškėjo, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, valstybės politiką organizuojanti, koordinuojanti ir kontroliuojanti jos įgyvendinimą institucija, nežinojo (o jei žinojo, tai nuo visuomenės slėpė), kad valstybės biudžeto lėšos korepetitoriams yra skiriamos net 8 savivaldybėse.
Tokią išvadą daryti leidžia faktas, kad švietimo, mokslo ir sporto ministras G. Jakštas savo neigiamą poziciją šiuo klausimu išsakė tik po žinios apie Rokiškio rajono savivaldybės planus, nors neigiamas nuostatas korepetitorių atžvilgiu anksčiau yra išsakę ir šiandieninio ministro pirmtakai. Jie ne tik kritikavo vis labiau plintančią „korepetitorių madą“ (tai dar 2008 – 2012 m. ministeriavusio Gintaro Steponavičiaus naudotas terminas), tačiau ir bandė pasiūlyti alternatyvą. 2009 m. mokyklose įvesta naujovė – papildomos konsultacijos, kuriose po pamokų, nustatytomis dienomis ir valandomis mokinius nemokamai konsultuoja įvairių dalykų mokytojai. Taip ministerija, pasak jos pranešimų, tikėjosi užkirsti kelią nelegaliems papildomiems užsiėmimas bei išguiti taip vadinamą šešėlinį švietimą.
Kiek ši priemonė prisidėjo prie korepetitorių rinkos mažėjimo bei mokyklose besimokančių moksleivių ugdymo kokybės gerinimo reguliarių tyrimų nebuvo, tačiau po gero dešimtmečio ministerija žengė dar vieną žingsnį. 2020 m. buvo skirti keli milijonai eurų papildomoms konsultacijoms mokymosi praradimams dėl COVID-19 pandemijos kompensuoti. Atsikirsdama šio žingsnio kritikams, ministerija pabrėžė, kad pinigai skirti ne mokinių pasirinktiems korepetitoriams, o mokyklose dirbančių mokytojų ir mokytojų asociacijų narių vedamoms pamokoms. Toks paaiškinimas mažai ką įtikino, nes puikiai žinoma, kad korepetitoriavimu paprastai užsiima mokyklose dirbantys mokytojai. Panašu, kad ir ši priemonė lauktų rezultatų nedavė, nes ir pačios savivaldybės ėmėsi inciatyvos iš dalies finansuoti korepetitorių veiklą.
Nepaisant šiandieninio ministro G. Jakšto neigiamo požiūrio į tai, drįstu spėti, kad šis procesas įgis dar didesnį pagreitį. Tokią prognozę daryti leidžia supratimas, kodėl vis didesnis skaičius mokinių renkasi korepetitorius. Prieš kelis metus atliktas tyrimas atskleidžia to priežastis. Korepetitorių paslaugomis dažniausiai naudojamasi norint geriau pasiruošti egzaminams, gauti geresnius metinius semestro ar trimestro pažymius, dėl to, kad mokykloje mokantys mokytojai pilnai neišaiškina tam tikro mokomo dalyko ir geriau pasirengti tolimesnėms studijoms. Kitais žodžiais tariant, ieškoma to, ką turėtų pasiekti padėti, bet nepadeda, mokykla.
Apie ministerijos nepadarytus bei delsiamus padaryti darbus gerinant mokinių ugdymo kokybę kalbama labai daug, tačiau šioje situacijoje verta atsisukti ir į savivaldybes. Didžiosios dalies šalies bendrojo ugdymo mokyklų steigėjų bei savininkų yra būtent savivaldybės. Deja, nepakankamai garsiai yra kalbama apie tai, kiek savivaldybės prisideda (neprisideda?) prie ugdymo kokybės savo mokyklose gerinimo. Jau antras dešimtmetis savivaldybės, priimdamos sprendimus dėl mokyklų tinklo tvarkymo, nenukrypdamos eina mažų mokyklų uždarymo bei likusių mokyklų ir jose formuojamų klasių stambinimo keliu. Nevykstant plačioms diskusijoms ir nesant jokių įrodymų, kad didelėse mokyklose tiek mokiniams mokytis, tiek mokytojams dirbti yra sudaromos geresnės sąlygos, žiūrima tik į finansinį aspektą, t. y., ieškoma galimybių sumažinti švietimui skiriamų pinigų kiekį.
Dar nespėjus užmiršti į neviltį variusių savivaldos politikų bei valdininkų išvedžiojimų apie „tuščių moksleivių vietų“ finansavimo ydingumą, šiandien atvirai kalbama apie moksleivio ugdymo kainą mokykloje. Niekas nesiginčija, kad didelėje mokykloje su maksimaliai užpildytomis klasėmis vieno mokinio išlaikymas kainuoja mažiau, tačiau ar tai nėra prastėjančios ugdymo kokybės kaina? Atsakymą duoda pats gyvenimas.
Vis daugiau mokinių tėvų renkasi gerokai brangesnį korepetitorių samdymo kelią. Ir čia (koks siurprizas!) jiems pagalbos ranką ištiesia nuolat apie pinigų švietimui trūkumą dejuojančios savivaldybės. Ir čia tiek man, tiek daugeliui mokytojų kyla klausimas: ar šalies savivaldybės padarė viską užtikrindamos geresnes mokinių ugdymosi bei mokytojų darbo sąlygas? Deja, atsakymas neigiamas. Nepaisant to, kad Vyriausybės nutarimu patvirtintas bendrojo ugdymo mokyklų finansavimo aprašas sudaro prielaidas formuoti mažesnį mokinių skaičių turinčias klases, savivaldybės atkakliai vengia tai daryti. Vyriausybei net teko koreguoti finansavimo tvarką, numatant sankcijas taip „taupančioms“ savivaldybėms.
Nors jau kelinti metai mokykloms sudaromos vis palankesnės finansinės sąlygos lanksčiau naudotis joms skiriamomis lėšoms, didinant mokytojų pareiginių algų koeficientus dėl veiklos sudėtingumo (darbas su specialiųjų ugdymosi poreikių turinčiais vaikais, užsieniečiais ir kt.), dažniausiai „telefoninės teisės“ metodais savivaldybės verčia taupyti ir šias lėšas. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos pateiktais duomenimis, vos 6 savivaldybės savo lėšomis prisideda prie plačiai išreklamuoto įtraukiojo ugdymo diegimo per pagalbos mokiniui sistemos finansavimą, nors tai yra jų savarankiška funkcija. Likusios 54 savivaldybės – taupo ir šiame švietimo segmente. Šie ir kiti faktai prikišamai rodo, kad daugelis savivaldybių tikrai neturi didelio noro plačiai atverti savo piniginę, t. y., biudžetą, švietimui. Todėl klostosi paradoksali situacija – viena ranka savivaldybės taupo savųjų mokyklų sąskaita, kita ranka lengvai moka pinigus korepetitoriams.
Ir čia prieiname prie pagrindinės lietuviškojo švietimo bėdos – valdžios deklaracijų ir realių veiksmų neatitikimo. Ministerija žino (ar bent turėtų žinoti) apie korepetitoriams mokamus mokesčių mokėtojų pinigus, tačiau savo poziciją pareikškia tik po spaudos publikacijų apie tai. Savivaldybių politikai garsiai deklaruoja apie savo pastangas gerinant mokinių ugdymo kokybę bei mokytojų darbo sąlygas, tačiau realybėje daugiau ieško galimybių sutaupyti jų sąskaita. Tos pačios savivaldybės nuolat skundžiasi, kad Seimas su Vyriausybe neskiria pakankamai lėšų įtraukiojo ugdymo įgyvendinimui, o pačios savo biudžeto pinigus moka korepetitoriams. Ir čia bėda yra ne savo verslą vystantys korepetitoriai, o Lietuvos švietimo politikų bei valdininkų abejingumas ir veidmainystė. Tai veda prie menkstančio pasitikėjimo valstybės švietimo politika, kurio neįmanoma atkurti šimtais milijonų skiriamų lėšų, kuriamų strategijų ar deklaratyvių partijų susitarimų pasirašymais. Perfrazuojant seną rytų patarlę – šunys loja, o karavanas eina toliau. Ir niekas nežino kur nuves jo kelias – į geresnį rytojų ar prie bedugnės krašto.
Audrius Jurgelevičius
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas
Lietuvos švietimo tarybos narys