Politinės partijos, bene mažiausiai pasitikėjimo visuomenėje turinčios institucijos, toliau švietimą naudoja politikavimui – nemaišyti su politinių sprendimų priėmimu.
Neverta didelio dėmesio skirti šio susitarimo reikšmę pabrėžiančių politikų išvedžiojimams, nes susitarimo prasmę ir esmę trumpai ir aiškiai nusakė Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė. Ji džiaugėsi, kad susitarime pavyko „nesusitarti dėl skaičiaus“. Taip premjerė atsakė didžiajai daliai Lietuvos švietimo bendruomenės, kuri tikėjosi, kad partijoms galų gale pavyks susitarti švietimui skirti ne mažiau kaip 6 procentus nuo BVP. Toks lūkestis yra grindžiamas daugiamete patirtimi, kuri rodo, kad visos švietimo reformos žlunga, yra neatpažįstamai iškraipomos arba apskritai nepradedamos vykdyti dėl nepakankamo finansavimo. Tiesa, I. Šimonytė nuramino, kad yra susitarta dėl „veiksmų, krypčių ir turinio“, kurių įgyvendinimui „sąskaitą teks apmokėti“.
Dėl tokios susitarimo logikos galima ginčytis arba jai pritarti tik panagrinėjus susitarimo turinį. Iš anksto leisiu sau spėti, kad nė vienas iš pasirašiusių, įskaitant ir premjerę, susitarimo nėra įdėmiai skaitę. O jei vis dėlto, kuris nors ir perskaitė, tada jie nesuprato apie ką jame rašoma. Iš kur toks spėjimas? O gi todėl, kad nemaža dalis susitarimo punktų yra apie … jau galiojančių teisės aktų vykdymą.
Nagrinėjame susitarimo turinį: „įgalinti pedagogus ugdymo procese taikyti įvairius ugdymo metodus“. O ar žino partijų bosai, kad vis dar galiojančio Švietimo įstatymo 49 straipsnis numato, kad mokytojas turi teisę „pasirinkti pedagoginės veiklos būdus ir formas“?
Toliau skaitome apie veiksmus: „garantuoti visiems vaikams saugią ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo aplinką, užkertančią kelią patyčių ir smurto apraiškoms“. Bet ar politikai panaikino Švietimo įstatymo 46 straipsnį, kuris garantuoja mokiniams „apsaugą nuo smurto“ bei užtikrina teisę „mokytis savitarpio pagarba grįstoje, psichologiškai, dvasiškai ir fiziškai saugioje aplinkoje“?
Toliau matome susitarimo kryptį – visi pedagogai kartu su kitais darbuotojais įgis ir nuosekliai tobulins socialines – emocines bei kitas kompetencijas. Bet ar šiandien mokytojai nevykdo Švietimo įstatymo 49 straipsnyje numatytos pareigos „tobulinti savo kvalifikaciją, socialines ir emocines kompetencijas“?
Tokio keistai suvokiamo Lietuvos švietimo vystymo iki 2030 metų veiksmų, krypčių ir turinio pavyzdžių galima rasti ir daugiau, tačiau viską vainikuoja „susitarimas“ visose švietimo įstaigose „išplėtoti švietimo pagalbos sistemą, kad vienam švietimo pagalbos specialistui tenkančių vaikų skaičius nebūtų didesnis, nei numato normatyvai“. Sveikai mąstančio logika diktuoja – jei partijoms nepavyktų susitarti, tai ir toliau tų pačių partijų vieni politikai priiminėtų teisės aktus, kuriais būtų nesilaikoma kitų politikų nustatytų normatyvų?
Bet gal čia per daug smulkmeniškai knibinėju partinio susitarimo „veiksmus, kryptis ir turinį“, kurie daugiau susiję su besimokančiais? Pasižiūrėkime ką partiniai politikai susitarė dėl mokytojų.
Siekiant, kad pedagogo profesija „būtų patraukli“, o jiems būtų sudarytos „aiškios karjeros galimybės“ ir sukurtos „patrauklios darbo sąlygos“, nuo 2027 metų mokytojų kvalifikacinės kategorijos bus susietos su mokytojų veiklos vertinimu. Ir tai susitariama, kai kone trisdešimt metų mokytojams kvalifikacinės kategorijos suteikiamos tik po išsamaus jų veiklos vertinimo! O gal partiniams bonzoms tai naujiena?
Dėl to paties mokytojo profesijos ir darbo sąlygų „patrauklumo“ sutariama, kad bus užtikrinama „mokytojo kompetencija ir diskrecija spręsti, vertinti bei parinkti mokymo(si) būdus ir apimtis“. Ir čia lyg naujiena „susitarėjams“ turėtų būti jau minėtos Švietimo įstatymo 49 straipsnio nuostatos.
Toliau skaitome – iki 2030 metų pasižadama pasiekti, kad mokytojams būtų kompensuojamos su kvalifikacijos tobulinimu ir tiesiogiai su profesine veikla susijusios išlaidos. O kaip su dabar galiojančia Švietimo įstatymo nustatyta mokytojo teise į „tinkamai aprūpintą darbo vietą“?
Visgi susitarime mokytojams yra numatyta ir naujovių. Visų pirma, dar labiau keliami reikalavimai mokytojų kvalifikacijai, kuri bus siejama su aukštojo mokslo kvalifikaciniais bei mokslo (meno) laipsniais. Taip pat planuojama didinti jų „ilgalaikę atsakomybę už rezultatus“. Keistenybių netrūkstančiame susitarimo turinyje randame ir gana keistą „krypties“ posūkį – viena ranka pasirašydami už kvalifikacinių reikalavimų didinimą mokytojams, kita ranka partiniai politikai sutaria „iki 2024 metų sudaryti kuo palankesnes sąlygas kitų profesijų atstovams persikvalifikuoti ir dirbti mokytoju“.
Panagrinėjus „veiksmus“, susijusius su mokytojų pareigų bei atsakomybių didėjimu, akys ieško, kaip mokytojams už tai bus atlyginta. Ir čia susitarimo turinys „be skaičių“ nuvilia – iki 2024 metų pabaigos mokytojų vidutinis darbo užmokestis sudarys 130 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio, numatant tvarų darbo užmokesčio augimą po 2024 metų. Ir nuvilia ne, matyt prieš I. Šimonytės valią, į susitarimo turinį prasprūdęs skaičius, o tai, kad toks mokytojų atlyginimų didinimas jau 2020 metais buvo įtvirtintas Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinėje sutartyje. Taigi vėl „susitarimas“ vykdyti anksčiau pasiektus susitarimus…
O pabaigai apie susitarimo, kurio kitaip nei visišku situacijos nesupratimu arba įžuliu melu, pavadinti negaliu. Skaitau „turinį“ – „priešpensinio amžiaus pedagogams ir švietimo pagalbos specialistams sudaryti orias sąlygas pasitraukti iš pedagogo profesijos, įteisinant galimybes išlaikyti socialines garantijas“. Ir po tuo pasirašo politikai šiemet išeitinėms kompensacijoms vietoj reikalingų 6,4 mln. eurų, skyrę vos 2 mln. eurų, kurių laukė beveik 1500 iš mokyklos išeiti panorusių mokytojų, turinčių didžiulį pedagoginio darbo stažą. O gal politinių partijų vadovai negirdėjo Vyriausybės vadovės ir jos komandos narės – Švietimo, mokslo ir sporto ministrės Jurgitos Šiugždinienės – argumentų neskyrus taip lauktų pinigų? Belieka jiems priminti – abi šios politikės kalbėjo apie tai, kad pinigai turi būti skiriami ne išeitinėms kompensacijoms mokėti, o priemonėms, kurios motyvuotų patyrusius mokytojus tęsti darbą, finansuoti.
O dabar belieka grįžti prie premjerės I. Šimonytės minties apie būtinumą apmokėti sąskaitas. Tikiuosi, kad mąstanti ir pilietiškai aktyvi švietimo bendruomenės dalis, šio susitarimo iniciatoriams bei rengėjams vis dėlto pateiks sąskaitą ir pareikalaus ją apmokėti iki paskutinio cento.
Politikams norėčiau palinkėti pagaliau nustoti apsimetinėti ir pripažinti paprastą, tačiau pamatinę tiesą – be dramatiškai didinamų švietimo sektoriaus darbuotojų atlyginimų, jokia reforma ar partijų susitarimas nieko nepakeis. Geriausias pavyzdys – partijų susitarimas dėl krašto apsaugos, kur vienintelis svarbus progreso, pažangos ir rezultatų veiksnys yra nuolat augantis finansavimas.
Audrius Jurgelevičius
Istorijos mokytojas, Lietuvos švietimo tarybos narys ir
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas