Darbo kodekso 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo sutarties šalys gali susitarti dėl darbdavio turėtų darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidų atlyginimo sąlygų, kai darbo sutartis nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių. Įstatyme griežtai apibrėžtas ne tik terminas, už kurį darbdavys gali reikalauti mokymo išlaidų atlyginimo (paskutiniai dveji metai iki darbo sutarties pasibaigimo arba iki trejų metų kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais (DK 37 straipsnio 3 dalis)), bet ir atlygintinų išlaidų pobūdis – atlygintos gali būti tik išlaidos, susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu. Susitarime gali būti nustatyta, ar į mokymo, ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidas įskaičiuojamos kitos komandiruotės išlaidos (kelionės, nakvynės ir kita).
Lietuvos Aukščiausiasis teismas (toliau – LAT) išsakė savo nuomonę byloje dėl pareigos darbuotojui, nutraukusiam darbo sutartį savo iniciatyva, be svarbių priežasčių, atlyginti darbdaviui išlaidas mokymui ar kvalifikacijos tobulinimui.
Pasak LAT, ne bet kokie darbuotojo apmokymai ar kvalifikacijos kėlimas gali lemti darbuotojo pareigą atlyginti dėl jų darbdavio patirtas išlaidas. Darbuotojo pareiga atlyginti darbdavio patirtas mokymo išlaidas turėtų atsirasti tuomet, jei darbuotojas, kuris ir be apmokymų ar kvalifikacijos kėlimo yra tinkamas eiti pavestas funkcijas, įgyja papildomų žinių ar gebėjimų, viršijančių jo atliekamam darbui (funkcijoms) keliamus reikalavimus (kompetenciją), kurie suteikia papildomos vertės darbuotojui darbo rinkoje, padidina darbuotojo vertę. Vien tik vykdant darbdavio pareigą apmokyti darbuotoją dirbti tiek, kiek tai būtina jo darbo funkcijai atlikti, bei imtis priemonių darbuotojų kvalifikacijai ir jų profesionalumui, gebėjimui prisitaikyti prie besikeičiančių verslo, profesinių ar darbo sąlygų didinti, darbdavio patirtos darbuotojo mokymo ar kvalifikacijos tobulinimo išlaidos neturėtų būti vertinamos kaip susijusios su darbuotojo žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, suteikimu, taip pat atlygintinomis nelaikytinos ir darbo funkcijų vykdymo išlaidos, darbuotojui vykstant į tarnybinę komandiruotę.
LAT vertino darbdavio pateiktus įrodymus dėl darbuotojo dalyvavimo įvairiose, darbo metu, vykusiose konferencijose ir aiškiai pasisakė, kad nesant įrodymų, įskaitant dokumentus, patvirtinančių, jog buvo ar vyko kokie nors mokymai, nėra pagrindo manyti, kad tokie mokymai iš viso vyko. Byloje tokie dokumentai nebuvo pateikti, o teismas nurodė, kad tokia įrodinėjimo priemonė yra privaloma šios kategorijos bylose. Svarbus įrodymas galėtų būti darbuotojui išduotas sertifikatas ar pažymėjimas, kuriame nurodytos įgytos žinios, jas galima lyginti su reikalavimais darbuotojui ir spręsti, ar darbdavio prašomos priteisti išlaidos atitinka Darbo kodekso 37 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus.
LAT pateikė aiškinimą, kad tuo atveju, kai darbuotojas mokosi darbdavio iniciatyva, darbuotojas neturi teisės spręsti nei dėl mokymų organizatoriaus, nei dėl mokymų trukmės, vietos ar pan. Kitaip tariant, jis neturi nei teisės, nei galimybių spręsti, ar mokymų kaina jam yra priimtina, ar jis galės tą kainą, esant poreikiui, kompensuoti.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-701/2021
LŠMPS teisės centro informacija