Metai iš metų vykstant ginčams dėl priemonių, galinčių pagerinti Lietuvos švietimo sistemos kokybę, vis dažniau skamba balsai teigiantys, kad vienas iš didžiausių stabdžių – švietimo įstaigų savarankiškumo varžymas ir didėjanti biurokratinė našta, tenkanti direktoriams. Nevyriausybinės organizacijos „Švietimas #1“ užsakymu „Remi Consulting“ atliktas biurokratinės naštos mokyklose tyrimas rodo, kad mokyklų vadovai 30–50 proc. savo darbo laiko skiria biurokratijai net neturinčiai tiesioginės įtakos ugdymui. Portale LRT.lt komentuodama tyrimo rezultatus, „Švietimas #1“ vadovė Laura Masiliauskaitė ironizuoja, kad nusirista iki to, kad mokyklų vadovai privalo sverti mokyklų valgyklose kepamus kotletus ir priekabiai šniukštinėti kur gyvena mokyklą lankantys mokiniai. Tai kritikuodama, L. Masiliauskaitė daro išvadą, kad „šie pavyzdžiai ir mūsų sistemos rezultatai rodo, kad skęsdami dokumentuose pametėme švietimo prasmę. Tad atėjo laikas grįžti prie esmės – vaiko ugdymo. Tam reikia profesionalių komandų, geros vadybos ir laisvės veikti. Ne veltui sistemos, kuriose mokyklos turi didelę autonomiją, kaip Estijoje, demonstruoja geriausius rezultatus“.
Tačiau ne visi sutinka su šia ekspertine nuomone dėl biurokratinės naštos neigiamo poveikio. Ir nesutikimą demonstruoja ne žodžiais, o darbais! Štai kelių Aukštaitijos sostinės ant Nevėžio krantų ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovės, nepaisydamos jų pečius užgulusios L. Masiliauskaitės ir jai pritariančių minimos popierizmo naštos, tokią pačią naštą sugalvojo užkrauti ir ant kitų pečių. Metų pabaigoje mokytojams buvo pateikti užpildyti vadovo įsakymu patvirtinti ne vieno puslapio apimties biurokratijos šedevrai – „veiklos įsivertinimo anketa“ ir „mokytojo metinio įsivertinimo forma“. Vienoje iš mokytojų reikalaujama ne tik surašyti kokiuose renginiuose jie dalyvavo, kokias „motyvacijas ugdyme“ (čia ir toliau pateikiamos citatos) įdiegė, kokie buvo jų ugdytinių pasiekimai „parodose, varžybose, konkursuose“, kaip viešino įstaigos veiklą „socialinėse erdvėse“ ir t.t., ir pan. (iš viso 15 pozicijų), bet ir įsivertinti visa tai balais nuo 1 iki 10. Tačiau to neužtenka, nes reikalaujama pateikti išdėstytų teiginių įrodymus!
Glumina ne tik neteisėti (jokie teisės aktai nenumato mokytojams tokių veiklos įsivertinimo procedūrų) reikalavimai, bet „formų“ ir „anketų“ sudarytojų nekompetenciją ir nepagarbą mokytojui rodančios formuluotės. „Ko išmokote šiemet? Kuo galėtumėte save pagirti (profesionalumas) ir pasidalinti su mokytojais? Koks jūsų indėlis į įstaigos veiklos rezultatų siekimą, tikslų įgyvendinimą? Koks jūsų indėlis įstaigai, trumpai apibūdinkite savo unikalumą“ – tokie ir panašūs edukologijos ir lingvistikos perlai puošia mokytojams primetamas lenteles.
Apie tai, kad aprašytų anketų ir formų sumanytojų galvose nuolat sukasi mintys kaip dar galima būtų padidinti biurokratinę naštą mokytojams, liudija ir vieno iš dokumentų patvirtinimo data – 2025 m. gruodžio 10 d. Tikra kalėdinė dovana Šv. Kalėdų laukiantiems miesto mokytojams!
Grįžtant prie pradžioje minėtos „Švietimas #1“ vadovės L. Masiliauskaitės siūlymo suteikti daugiau laisvės švietimo įstaigų vadovams veikti, norisi sarkastiškai atšauti – tokiems vadovams (o jų pilna ne tik Aukštaitijos sostinėje!) apskritai reikia uždrausti rodyti bet kokią iniciatyvą. To nepadarius, jie netrukus mokytojus užvers tokiu kalnu popierių, kuris neleis šiems matyti ne tik mokinių, bet ir saulės danguje.
P.S. Informaciją pateikę mokytojai prašė neminėti Aukštaitijos sostinės pavadinimo iš gėdos, kurią miestui daro tokių apgailėtinų „formų“ ir „anketų“ sumanytojos.
Audrius Jurgelevičius
Istorijos mokytojas
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas