Prieš kalbant apie mūsų profesinės sąjungos – Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS) – veiklos 2023 m. rezultatus, iš kurių svarbiausias yra atnaujintos Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinės sutarties pasirašymas, norisi šiek tiek grįžti į praeitį. Juk ne veltui sakoma, kad istorija yra gyvenimo mokytoja, o nežinantys istorijos amžinai lieka vaikais! Tai padaryti privertė šiandien vis garsėjančios kalbos apie tai, kad bet kokie susitarimai ar net kolektyvinių sutarčių pasirašymai su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ar kitomis valdžios institucijomis yra fikcija ar net mokytojų interesų išdavystė, o vienintelis kelias permainoms – mitingai ir streikai.
Pradėsim nuo 2000 metų, kai švietimo (ir visos kitos) profesinės sąjungos neturėjo jokių realiai veikiančių susitarimų, jau nekalbant apie kolektyvines sutartis. Tuomet mokytojų atlyginimai buvo maži, o ir jų mokėjimas vėlavo mėnesį ar du. Nuo 2002 m. įvedus mokinio krepšelį – tikslinę valstybės dotaciją – situacija smarkiai nesikeitė. Atlyginimai daugiau mažiau buvo mokami laiku, o atlyginimų kėlimas buvo chaotiškas. Jis, atsižvelgiant į profesinių sąjungų reikalavimus, didėjo išimtinai valdžios iniciatyva ir jos sprendimais, o atskiros mokytojų grupės – gimnazijų, pagrindinių, pradinių mokyklų mokytojai, ikimokyklinio ugdymo auklėtojai ir kt. – tampė paklodę į save, reikalaudamos didesnių atlyginimų išimtinai tik sau. Tai privedė prie visiško chaoso, kai vienodus kvalifikacinius reikalavimus atitinkantys pedagogai gaudavo skirtingus atlyginimus, o skirtumas tarp jų siekė net 30 – 40 procentų. O svarbiausia, kiekvienais metais mokytojus kankino tas pats klausimas: „Ar kitais metais bus keliami atlyginimai, ar ne?“.
2007 m. nuo tuomet didžiausios Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) atskilusi Aukštaitijos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, vėliau reorganizuota į Lietuvos švietimo profesinę sąjungą (LŠPS), iškėlė mintį, kad reikalingas dokumentas, nubrėžiantis kelių metų mokytojų atlyginimų kėlimo perspektyvą. Ir nors kitos profesinės sąjungos bandė kaišioti pagalius į ratus (jos raštu kreipėsi į Vyriausybę, siūlydamos stabdyti pradėtą dialogą su Romos Žakaitienės vadovaujama Švietimo ir mokslo ministerija), bet nepaisant visų peripetijų 2008 m. gimė Ilgalaikė mokytojų atlyginimų didinimo programa 2008 – 2011 metams, kurioje daugiausiai buvo kalbama apie bendojo ugdymo mokyklose dirbančių mokytojų atlyginimų kėlimą 30 procentų. Programa davė teigiamų rezultatų – tiek 2008 m., tiek 2009 m. mokytojams atlyginimai kilo. Ypač verta paminėti paskutinį kėlimą, nes tuo metu visų kitų profesijų darbuotojams dėl kilusios ekonominės krizės atlyginimai buvo drastiškai mažinami. Tačiau programa atskleidė ir didelius trūkumus – Vyriausybės nutarimu patvirtintas dokumentas 2010 m. dėl didelių ekonominių sunkumų bei pasikeitusių valdžios prioritetų faktiškai buvo numarintas.
Po šito profesinėms sąjungoms, visų pirma LŠPS, tapo aišku – vienintelis kelias tvariam ir ilgalaikiam susitarimui yra švietimo šakos kolektyvinė sutartis. Tačiau iki jos dar buvo ilgas kelias. Reikėjo Darbo kodekso pakeitimų, kuriais Vyriausybė ir jos įgaliota institucija – Švietimo ir mokslo ministerija – buvo įteisinta kaip socialinis partneris nacionaliniu lygmeniu. Reikėjo įveikti tuomečių ministrų asmeninį nenorą save saistyti sutartimis su mokytojų atstovais. Čia ypač pasižymėjo vėliau kyšio byloje liūdnai pagarsėjęs liberalas Gintaras Steponavičius. 2016 m. LŠPS, kartu su Žemaitijoje veikusia nuo LŠDPS atskilusia profesine sąjunga – Lietuvos švietimo įstaigų profesine sąjunga – paskelbė streiką, kurio vienas iš reikalavimų buvo ilgalaikę mokytojų atlyginimo didinimo bei darbo sąlygų gerinimo perspektyvą įtvirtinti šakos kolektyvinėje sutartyje.
2017 m. lapkričio 22 d. buvo pasirašyta Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinė sutartis. Ją pasirašė visos švietimo profesinės sąjungos, išskyrus LŠDPS. Šios organizacijos atstovai dalyvavo derybose iki jų pabaigos, tačiau pasirašyti suderėtą sutartį atsisakė (LŠDPS „savąją“ švietimo šakos koletyvinę sutartį, kuri niekuo nesiskyrė nuo tuo metu jau galiojusios, pasirašė 2022 metais). Pirmojoje šakos kolektyvinėje sutartyje, be kitų dalykų, buvo sutarta:
- mokinio krepšelį keisti klasės krepšeliu;
- įvesti papildomus darbo stažo „laiptus“ – 20 ir 25 metai – mokytojams;
- didesniu procentu didinti ikimokyklio ugdymo (IU) mokytojų atlyginimus, kad 2020 metais jie susilygintų su bendrojo ugdymo (BU) mokytojų algomis;
- sukurti išeitinių išmokų fondą didelį stažą turintiems ir iš darbo išeinantiems mokytojams;
- sutarta ruošti ilgalaikę (iki 2022 m.) mokytojų atlyginimų kėlimo programą, kaip šios sutarties sudėtinę dalį.
Suprasdamos, kad pirmoji šakos kolektyvinės sutarties redakcija tėra ilgo kelio pradžia, ją pasirašiusios profesinės sąjungos įsipareigojo ne rečiau kaip kartą per metus (tai, visų pirma, susiję su kiekvienais metais priimamu nauju valstybės biudžetu) inicijuoti derybas dėl sutarties keitimo.
2019 m. gruodžio 2 d. buvo pirmą kartą atnaujinta šakos kolektyvinė sutartis. Joje jau konkrečiai sutarta:
- nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. sulyginti IU ir BU mokytojų atlyginimus, kurių skirtumas tuo metu siekė 30 ir daugiau procentų;
- nuo 2020 m. sausio 1 d. panaikinti pareiginės algos koeficientų „žirkles“ mokytojams, o nuo 2021 m. sausio 1 d. mokyklų vadovams bei jų pavaduotojams;
- keisti IU mokytojų etato struktūrą, nuo 2022 m. kasmet pridedant po 1 nekontaktinę valandą, kol bus 6 tokios valandos;
- nuo 2020 m. sausio 1 d. 15 – 25 procentų didinti pagalbos mokiniui specialistų pareiginės algos koeficientus;
- kasmet kelti mokytojų atlyginimus, kad iki 2025 m. jie sudarytų 130 procentų šalies vidutinio darbo užmokesčio (VDU).
2020 m. spalio 9 d. šakos kolektyvinės sutarties pakeitime sutarta, kad:
- visų pedagoginių darbuotojų darbo užmokestis bus keliamas vienodu procentu;
- mokytojų atlyginimų didinimas susiejamas su šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) pokyčiais. BVP didėjant, proporcingai bus keliami ir mokytojų atlyginimai, o mažėjant BVP – atlyginimų mažinti negalima;
- mokytojų atestacijos tvarkos keitimas turi būti vykdomas kartu su atlyginimų kėlimu, t. y. jie negalėjo būti mažinami.
2021 m. vasario 11 d. šakos kolektyvinės sutarties pakeitimu sutarta, kad nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. pagalbos mokiniui specialistų atlyginimai bus suvienodinti su visų mokytojų algomis.
2021 m. lapkričio 22 d. šakos kolektyvinės sutarties pakeitimai numatė:
- mokytojų atlyginimus nuo 2022 m. sausio 1 d. didinti 10 procentų, kartu į mokyklų darbo užmokesčio fondus įlieti papildomus 2,5 proc., kurie turi būti naudojami ugdymo planui vykdyti;
- tiek 2023 m., tiek 2024 m. mokytojų atlyginimus didinti ne mažiau 10 procentų, projektuojant 130 procentų nuo šalies VDU pasiekti jau 2024 m.
2022 m. gruodžio 16 d. keičiant šakos kolektyvinę sutartį pasiektas susitarimas, kad BU ir IU mokyklų darbo apmokėjimo sistemos turi būti suderintos su profesine sąjunga.
Galų gale, 2023 m. spalio 6 d. keičiant švietimo šakos kolektyvinę sutartį buvo detalizuota, kad bus pasiektas prieš kelis metus pasiektas susitarimas dėl mokytojų atlyginimų kėlimo, kad jie 2024 m. pasiektų 130 procentų nuo šalies VDU. Kolektyvinėje sutartyje numatyta, kad nuo 2024 m. sausio 1 d. visų pedagoginių darbuotojų (atkreiptinas dėmesys, kad nė viena pedagogų grupė nėra užmiršta) pareiginės algos koeficientai didės 10 procentų, o nuo tų pačių metų rugsėjo 1 d. dar ne mažiau nei 10 procentų. Lietuvos VDU, kuris bus lyginamas su mokytojų atlyginimais, bus paskelbtas 2024 m. pavasarį ir tada kolektyvinėje sutartyje atsiras tikslus didinimo procentas nuo mokslo metų pradžios. Tačiau, jis bet kuriuo atveju, net sumažėjus šalies VDU, nebus mažesnis nei 10 procentų. Kartu atsirado papildomas susitarimas dėl to, kad darbo apmokėjimo sistema su profesine sąjunga turi būti suderinta ir neformaliojo vaikų švietimo bei formalųjį švietimą papildančio ugdymo įstaigose. Ši nuostata taps dar aktualesnė po Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo, kurį dabar ruošia Lietuvos Respublikos Seimas.
Taigi, per penkerius metus turime 7 kartus koreguotą švietimo šakos kolektyvinę sutartį, kurią Seimas bei Vyriausybė vykdo be didesnių kalbų, nepaisant besikeičiančių valdančiųjų partijų. Tiesa, 2019 m. pabaigoje sutartį pasirašius profesinės sąjungos paskelbė įspėjamąjį streiką, nes formuojant 2020 metų biudžetą, Vyriausybė „užmiršo“ 63 mln. eurų pridėti IU mokytojų atlyginimams didinti. Bet užteko 2 valandų įspėjamojo streiko valandų, kad valdžios institucijoms būtų priminta pareiga vykdyti priimtus susitarimus.
Pabaigai retorinis klausimas visiems mąstantiems žmonėms – ar aukščiau išdėstyta šešerių metų patirtis nėra pakankamas argumentas tvirtinti, kad tik kolektyvinės sutarties formatas, o ne kas keli metai organizuojamos triukšmingos protesto akcijos, laiduoja ilgalaikius ir tvarius susitarimus dėl mokytojų ir kitų švietimo įstaigų darbuotojų darbo sąlygų gerinimo?
Audrius Jurgelevičius
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas
Lietuvos švietimo tarybos narys