Dar 2011 metais, svarstant švietimo įstaigų vadovų konkurso aprašą, tuometiniai profesinių sąjungų lyderiai laužė ietis su švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi dėl kai kurių formuluočių, žeidžiančių švietimo darbuotojų interesus, nes kas jau kas, bet ugdymo įstaigos vadovas, privalo turėti ne tik nepriekaištingą reputaciją, reikiamus gebėjimus, bet ir mintinai mokėti demokratinio valdymo abėcėlę, o Darbo kodeksą laikyti Biblija.
Stebino tai, kad net ir tvirtos profesinės sąjungos, liaudiškai tariant, buvo nustumtos nuo šio proceso ir pakištos po 19.4 punkte išdėstyta formuluote – „..vieną asmenį konkurso organizatorius kviečia kaip socialinį partnerį (iš įstaigos pateikto socialinių partnerių sąrašo)“.
Jau tada mes šaukėme, kad ši formuluotė slepia nepotizmą (savųjų prakišinėjimą ir pagalbą jiems), bet daug kalbantis švietimo ir mokslo ministras mus įtikinėjo, kad net kvailiams turėtų būti aišku, jog socialiniai partneriai yra ne kas kita, o darbuotojų atstovai, be to ir Darbo kodekso 162 str. apibrėžia socialinės partnerystės sampratą – „Socialinės partnerystės šalimis – socialiniais partneriais – laikomi darbuotojų atstovai ir darbdavių atstovai, bei jų organizacijos“.
Jeigu mūsų neapleido „razumėlis“, tai profesinės sąjungos atstovas, kaip lygiavertis narys, turėtų būti pakviestas dalyvauti ugdymo įstaigos vadovo konkurse. Atrodo viskas gražu – ir demokratija sveika, ir buvęs ministras turėtų būti patenkintas.
Tiesa, 2020 metais šis dokumentas buvo taisytas, bet liko nepakitęs, o dar 2011 metais profesinėms sąjungoms keliant bangas, buvo įtraukta 22 punkto nuostata, kad profesinės sąjungos vadovų konkursuose gali dalyvauti stebėtojų teisėmis. Kam tokios nuostatos reikėjo – neaišku, nebent jos tikslas buvo nuraminti rėksnius. Reikia pastebėti, kad apie šiuos konkursus nebūdavo informuojami net profesinių sąjungų susivienijimai, pasirašę teritorinę kolektyvinę švietimo sektoriaus sutartį.
Ir štai, šiek tiek atleidus Vertinimo agentūros varžtus, kaip grybai po lietaus, pasipylė konkursai vadovų postams užimti. Profesinės sąjungos, kaip stebėtojos, žinoma, nebuvo kviečiamos. O kam? Juk nuspręs visagalė mero potvarkiu sudaryta komisija, kurioje atsirado labai daug kolegų – kitų ugdymo įstaigų direktorių ar jų pavaduotojų. Vienas iš komisijos narių, priskiriamas socialiniams partneriams, – vadovų asociacijos atstovas, kurių yra ne kiekviename rajone, bet kur antras?
Pasirodo, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija vėl paslydo ant banano žievės ir jų atstovai liepė socialinės partnerystės nuostatą pakeisti į partnerystę, o ko jau ko, bet partnerių švietimo ir ugdymo įstaigos, ypač ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo, turi daug – policija, vežėjai, bandelių pardavėjai ir kitos ugdymo įstaigos.
Kartais tie partneriai atsiranda pagal poreikį, pvz., siekiant sutrukdyti kompetentingam, bet ne savam, užimti vadovo postą. Teko stebėti, kaip laužomas stuburas tikrai gabiems žmonėms, o į postą stumiamas giminaitis ar draugužis. Ir keista, bet savivaldybė dažniausiai pasirenka būtent kitos mokyklos neaiškų partnerį, tikrai ne socialinį, o laimėtojas būna aiškus jau iš vakaro.
Keisti konkursai, primenantys anuos laikus, o mes juos vadiname vieno pono palaiminimu. Bet jeigu tas ponas, net ir turintis programą, su kuria praėjo jau trys ponai, irgi neparankus, jis bus nepraleistas, kaip netikėlis, neduos jam balų du ar trys direktoriai (dar vienas atstovaus tėvams ar vaikams), Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos deleguotas klerkas sumals į miltus jau triskart jų pačių palaimintą programą ir liksi paraštėje, kaip neparankus.
Negelbsti ne tik darbo kodeksas, ministerijos teisės departamento išaiškinimas, bet ir kolektyviniai susitarimai. Mes rajone į teritorinę kolektyvinę švietimo sektoriaus sutartį įtraukėme gana švelnią nuostatą, kad ugdymo įstaigų vadovų konkurse dalyvauja profesinės sąjungos atstovai, jei tam neprieštarauja į darbą priimamasis. Prieštaravimų neteko girdėti, bet kai į vieną vadovo konkursą atsirado daugiau nei vienas pretendentas, įstaigos pasiūlytas profesinės sąjungos atstovas buvo pakeistas į trafaretinį partnerį – kitos ugdymo įstaigos vadovą.
Juokingai atrodo ir tai, kad stebėtojų teisėmis, kuriomis neteko pasinaudoti, nes tiesiog neinformuojama apie konkursus, o apie kvietimą net svajoti netenka, neva patys turim prašyti malonės, dalyvaujančiam profesinės sąjungos atstovui skirtas visas puslapis reikalavimų, draudimų ir taisyklių. Ir net nuobaudos yra numatytos, kaip pašalinimas iš posėdžio, jei nesilaiko tvarkos. Viešpatėliau, ir kur žiūri „Laisvės partija“?
Judyta Tekingunduz, LŠMPS Mažeikių rajono susivienijimo pirmininkė