Spalio 17 d. Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos taryba, susipažinusi su Seimui pateiktu 2020 metų valstybės biudžeto projektu, vieningai nusprendė skelbti streiką. Ši žinia sukėlė sambrūzdį Seime ir Vyriausybėje. Nemažai klausimų kilo ir pačių mokytojų, ypač nesančių profesinės sąjungos nariais, tarpe. Todėl labai svarbu paaiškinti kaip buvo einama link šio sprendimo ir kodėl toks kelias pasirinktas.
Šių metų pavasarį, susijungus dviem didžiausioms šalies švietimo profesinėms sąjungoms, Lietuvos švietimo profesinei sąjungai ir Lietuvos mokytojų, švietimo ir mokslo profesinei sąjungai, į vieną organizaciją – Lietuvos švietimo ir mokslo profesinę sąjungą – nuosekliai yra tęsiama ankstesnė abiejų organizacijų veikla. Šios veiklos pagrindas – visa apimantis socialinis dialogas švietimo sektoriuje, kurio rezultatai įtvirtinami kolektyvinėse sutartyse.
2017 metais pirmą kartą Lietuvos istorijoje buvo pasirašyta Lietuvos švietimo ir mokslo kolektyvinė sutartis. Joje tiek profesinės sąjungos, tiek Vyriausybės įgaliojimu veikusi tuometė Švietimo ir mokslo ministerija sutarė dėl svarbių žingsnių gerinant pedagogų ir mokslo darbuotojų darbo sąlygas, tokiu būdu sudarant realias prielaidas gerėti šių darbuotojų darbo kokybei. Pirmą kartą darbuotojų ir valdžios atstovų susitarimai įgijo teisės akto – kolektyvinės sutarties – formą. Tai buvo didelis žingsnis pilietinės visuomenės stiprėjimo link bei socialinio dialogo švietimo sektoriuje stiprinimo. Vykdydama šakos kolektyvinę sutartį Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga 2019 metų pradžioje inicijavo derybas dėl sutarties atnaujinimo.
Sėsdami prie derybų stalo profesinės sąjungos atstovai patikslino savo prioritetus pagal galiojančią kolektyvinę sutartį – ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo įstaigų pedagogų atlyginimų suvienodinimą su bendrojo ir neformaliojo ugdymo mokytojų algomis, pagalbos mokiniui specialistų darbo sąlygų gerinimą bei nuoseklią, ilgalaikę švietimo ir mokslo darbuotojų atlyginimų didėjimo programą. Šie prioritetai buvo pasirinkti įvertinus situaciją tiek pačiame švietime, tiek visame viešajame sektoriuje. Pasirinktų prioritetų aktualumą patvirtino ir 2019 metų tuo pačiu metu vykusios derybos dėl nacionalinės kolektyvinės sutarties bei Vyriausybės paruošta ir pateikta Seimui tvirtinti viešojo sektoriaus finansavimo strategija.
Kelis mėnesius vykusiose švietimo profesinių sąjungų ir ministerijos derybose abi šalys, kompromisų bei abipusių nuolaidų keliu, suderino kolektyvinėje sutartyje numatytiems įsipareigojimams įgyvendinti reikalingų finansinių išteklių dydžius. Buvo sutarta, kad nuo 2020 metų sausio 1 d. bus skirtos lėšos visų pedagoginių darbuotojų pareiginio atlyginimo koeficientų „šakutėms“ panaikinti, paliekant aukščiausią ribą, taip pat, kad nuo tų pačių metų rugsėjo 1 d. ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų atlyginimai pasieks bendrojo ir neformaliojo ugdymo mokytojų algų dydį, bus skiriamos dotacijos savivaldybėms, leidžiančios tinkamai organizuoti pagalbos mokiniui specialistų veiklą ir atkuriamas fondas didelį pedagoginio darbo stažą turinčių ir pasiekusių pensinį amžių mokytojų išeitinėms kompensacijoms mokėti. Nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. 10 procentų bus didinami visų švietimo ir mokslo darbuotojų atlyginimų koeficientai.
2019 m. liepos mėnesį derybininkai parašais įtvirtino derybų pabaigą ir beliko formalumas – derybose dalyvaujančių profesinių sąjungų bei ministerijos vadovų parašais šakos kolektyvinei sutarčiai sutekti įstatymo galią. Deja, iki šiol, dėl nepaaiškinamų priežasčių, tai nėra padaryta. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kreipėsi į Vyriausybę prašydama papildomų įgaliojimų patvirtinti sutartį, nors tokie įgaliojimai buvo suteikti dar 2017 m., spalio 25 d., pasirašant galiojančią kolektyvinę sutartį.
Šis ministerijos žingsnis Lietuvos švietimo ir mokslo profesinei sąjungai nuskambėjo kaip pirmas pavojaus skambutis. Antrasis, daug garsesnis, pasigirdo kai spalio viduryje Vyriausybė Seimui pateikė ateinančių metų biudžeto projektą, kuriame vietoj 118 mln. eurų, reikalingų šakos kolektyvinėje sutartyje numatytiems darbams įgyvendinti, buvo skirta mažiau kaip pusė – 55 mln. eurų. Toks nepaaiškinamas žingsnis yra vertinamas kaip kolektyvinių susitarimų su mokytojų atstovais laužymas. Tokiu atveju Darbo kodeksas numato kolektyvinio ginčo pradžią, kurio neišsprendus profesinė sąjunga gali pasinaudoti vienu iš pagrindinių savo instrumentų – streiku. Šia teise ir yra pasinaudota.
Žengę šį žingsnį, mes reikalaujame atsakomybės iš ministerijos vadovo Algirdo Monkevičiaus ir jam įgaliojimus derėtis bei pasirašyti kolektyvinę sutartį suteikusios Vyriausybės Ministro Pirmininko Sauliaus Skvernelio už dar 2017 m. prisiimtų įsipareigojimų vykdymą.
Taip pat, manome, kad nuošalyje negali likti ir Seimo nariai, kurių valioje yra biudžeto projekto koregavimas. Kartu, reikalaudami laikytis duoto žodžio mokytojams, mes prisidedame prie vienos iš trijų idėjų Lietuvai – „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025“ – praktinio įgyvendinimo. Niekada mokytojo profesija nebus prestižinė, jei prisiimtų savo įsipareigojimų nevykdys aukščiausioji Lietuvos valdžia.
LŠMPS informacija