Balandžio 9 d. Mykolo Romerio universitete (MRU) įvyko tarptautinė mokslinė konferencija „Nuo viktimizacijos iki įgalinimo: ugdytojų ir ugdytinių saugumo diskursai“. Šis renginys subūrė gausų būrį Lietuvos ir užsienio mokslininkų bei švietimo praktikų iš Lenkijos, Izraelio, Slovakijos, Belgijos ir Portugalijos, siekiant atliepti vieną jautriausių šių dienų problemų – saugumą švietimo aplinkoje.
Kas yra viktimizacija ir kodėl apie tai kalbame?
Prieš gilinantis į tyrimų rezultatus, svarbu suprasti pagrindinę konferencijos ašį – viktimizacija. Moksliniame diskurse tai apibrėžiama kaip procesas, kurio metu asmuo tampa auka dėl patiriamo smurto, patyčių ar socialinio spaudimo. Švietimo įstaigose viktimizacija dažnai peržengia fizinio smurto ribas – tai sisteminis reiškinys, pasireiškiantis per viešą žeminimą, profesinio autoriteto menkinimą, nuolatinę kritiką bei emocinę įtampą. Konferencijos tikslas – rasti kelius, kaip nuo šios būsenos pereiti prie įgalinimo – stiprios, saugios ir gerbiamos švietimo bendruomenės.
LŠMPS indėlis: nuo šokiruojančių duomenų iki mokslinės analizės
Ši konferencija yra ypatingai reikšminga Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos (LŠMPS) bendruomenei. Vienas pagrindinių pristatytų pranešimų – MRU tyrėjų grupės atliktas tyrimas „Lietuvos mokytojų patiriamos viktimizacijos apraiškos švietimo įstaigose“ – yra tiesioginis LŠMPS 2023 m. inicijuoto tyrimo tęsinys.
Būtent tuometiniai LŠMPS užsakymu atlikto tyrimo gauti šokiruojantys rezultatai ir pedagogų liudijimai apie patiriamą smurtą tapo impulsu mokslininkams atlikti išsamų kiekybinį (apklausta 1044 mokytojai) ir kokybinį (27 interviu) tyrimą. Rezultatai patvirtino, kad mokytojų patiriamas smurtas nėra tik pavieniai incidentai, o kompleksinė problema:
- Smurto formos – mokytojai smurtą suvokia gerokai plačiau nei fizinį veiksmą. Tai institucinis spaudimas, neskaidrūs sprendimai, kibernetinės patyčios ir sistemingas profesinės autonomijos ribojimas.
- Šaltiniai – pagrindinė agresija kyla iš mokinių bei jų tėvų (spaudimas, grasinimai), tačiau ne mažiau skausmingas yra administracijos vykdomas „tylusis“ smurtas per viešą kritiką ar kontrolę.
- Istorinis tęstinumas – tyrimas atskleidė netikėtą faktą – beveik pusė (49,7 %) mokytojų patyčias patyrė dar vaikystėje iš mokytojų, o net 71,6 % iš bendraamžių ir tai daro įtaką jų vėlesniam jautrumui ir interpretacijoms profesinėje veikloje.
Tarptautinė patirtis: mokytojo vaidmuo krizės akivaizdoje
Konferencijoje dalyvavę užsienio ekspertai pabrėžė, kad saugumo problema yra universali. Didžiausią įspūdį paliko prof. dr. Shosh Leshem (Izraelis) pranešimas apie mokytojų darbą Izraelio-Hamas konflikto zonose.
Tyrėjai fiksavo sukrečiančias patirtis evakuacijos centruose, kur net 40 metų patirtį turintys pedagogai jautėsi kaip pradedantieji. Krizinėmis sąlygomis tradiciniai metodai nustoja veikti, o mokytojui tenka antžmogiška užduotis – kurti stabilumo ir rutinos iliuziją vaikams, kai aplink tvyro visiška nežinomybė. Tai dar kartą įrodė, kad mokytojo profesija reikalauja neįtikėtino emocinio atsparumo ir gebėjimo adaptuotis.
LŠMPS pozicija: saugumas – pamatinė teisė
MRU vicerektorė dr. Eglė Malinauskienė pabrėžė, kad saugumas prasideda nuo teisės būti išgirstam ir matomam. Tai nėra prabanga, o būtina sąlyga kokybiškam mokymuisi.
Išklausius pranešimus tampa akivaizdu – saugi edukacinė aplinka neatsiranda savaime. Ji kuriama per drąsą įvardinti problemas ir sistemingą darbą. LŠMPS tvirtai deklaruoja – mes nesustosime ir toliau dėsime visas pastangas, kad pokyčiai švietimo sistemoje vestų prie tokios aplinkos, kurioje kiekvienas pedagogas jaustųsi orus, o jo darbas būtų grindžiamas pagarba, o ne baime.
LŠMPS informacija