Susivienijimų veikla

Mokytojų pasirinkimas: bėgti nuo iššūkių ar išeiti oriai?

Šiauliuose į užtarnautą poilsį išėjo 50 pedagogų, Kaune – 101. Per visą Lietuvą panorusių atsisveikinti su pedagogine veikla susidarė beveik tūkstantis. Artėjant rugsėjui šalyje trūko maždaug 700 pedagogų.

 Švietimo, mokslo ir sporto ministerija prognozuoja, kad po kelerių metų mokytojų, ypač gamtos ir tiksliųjų mokslų, trūks dar labiau. Kas atsitiko? Ar tik pandemija čia kalta? Kokios dar priežastys išstumia garbaus amžiaus žmones iš mokyklos?

Ant klibančių pamatų

 Mūsų švietimo sistema primena žaidimą, kai iš statomos pilies kiekvienas žaidėjas turi ištraukti plytą. Atlaikys ar sugrius? Per trisdešimt nepriklausomybės metų švietimas patyrė daugybę pertvarkų – pagal skandinavišką, pagal amerikietišką ar kitos šalies modelį. Tautinės mokyklos idėja taip ir liko neįgyvendinta.

Atsparūs pasirodė mūsų mokytojai, kurie tyliai uždarę tuščių šaldytuvų dureles neišėjo prekiauti metalu, o toliau sėdėjo prie knygų ir kūrė naujas metodikas.

Pagaliau praregėjome, susirūpinome mokytojo profesijos prestižu, būtinybe prisikviesti pedagoginiam darbui jaunų mokytojų. Imta šnekėti apie mokytojų senėjimo problemą. Europos Komisijos duomenimis, Lietuvoje 2017 m. pusė šalies pedagogų buvo maždaug 50 metų amžiaus. Pagal šiuos skaičius esame vieni pirmųjų Europos Sąjungoje. Negana to, kitaip nei daugumoje kitų ES šalių, Lietuvoje nustatyto pensinio amžiaus sulaukę pedagogai neprivalo išeiti į pensiją. Apie 6 proc. Lietuvos pedagogų 2018-2019 mokslo metais buvo pensinio amžiaus.

Prasidėjo COVID-19 pandemija. Įtampa, nerimas, baimė ir kasdien vis grėsmingesnė situacija šalyje… Karantino metu sistemos ydos išlindo kaip yla iš maišo, užgriuvo ant mokytojų ir tėvų pečių. Pastarieji taip pat savo kailiu patyrė nuotolinio mokymo sunkumus ir savo pyktį liejo ant mokytojų – nedirba, nepaaiškina, per retai prisijungia… O mokytojas sėda prie kompiuterio anksti ryte ir pakyla vėlai vakare, skauda ir ašaroja akys, o dar tariesi įvairiose svetainėse, ieškai mokomosios medžiagos, dar reikia parašyti vieną kitą laišką, atsakyti į vieną ar kitą klausimą, dar…

 Tarp pasiaukojimo ir beprasmybės

Rasa Jasmontienė, Šiaulių švietimo profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkė, sako, kad „senjoro“ pinigėliai tokie, jog pensininkas mokytojas vienas negali išgyventi, todėl dirba. Prieš porą metų kaip anekdotas skambėjo skaičius 333 – tokia dažniausiai būdavo 30-40 metų išdirbusio mokytojo pensija. Šiuo metu ji šiek tiek padidėjusi.

Masinį pensinio amžiaus mokytojų pasitraukimą iš pedagoginio darbo lėmė daug priežasčių. Didelė paskata buvo 6 mėnesių išeitinės išmokos: „Esame išsireikalavę, kad iš valstybės fondo šiemet pradėta mokėti ne dviejų, o 6 mėnesių išeitinė išmoka. Daug kam tarpininkavome. Ne tik bendrojo ugdymo, bet ir ikimokyklinio ugdymo pedagogams. Gaila, kad atsirado viena kita pasipiktinusi vadovė. Vieno darželio direktorė aršiai prieštaravo, kad 40 metų vienoje įstaigoje išdirbusiai auklėtojai tokia išmoka priklauso. Stebina toks požiūris į darbuotoją. Teko kreiptis į Audrių Jurgelevičių (LŠMPS pirmininko pavaduotoją), kad vadovei paaiškintų. Juk ne iš savivaldybės lėšų, ne iš įstaigos biudžeto mokės. Baisus nesupratingumas. Tačiau daugelis vadovų laiku sutvarkė dokumentus, gražiai išeinančius pedagogus paskatino.“

Kita priežastis – R. Jasmontienės nuomone, nuolat kylantis mokytojų darbų krūvis: reikalavimai didėja, praktiškai nebeįmanoma tokio krūvio pavilkti, ypač lituanistui. O to darbo įvertinimas vis dar neadekvatus. Pandeminė situacija dar labiau išryškino problemas, paskatino mąstyti apie sveikatą, bėgančius metus. Nemažai pažįstamų mokytojų turi neblogai uždirbančius vyrus, todėl nebemato reikalo plėšytis, savo sveikatą aukoti.

R. Jasmontienė nesutinka su visuomenėje paplitusia nuomone, kad vyresnio amžiaus mokytojai nuotolinio ugdymo išsigando, su technologijomis nesusitvarko: „Didžiausia netiesa, bent Šiaulių mieste. Daugybę kolegų žinau, kurie jau seniai dirba įvairiausiomis programomis, taiko interaktyvius metodus pamokose, naudojasi įvairiomis mokymo platformomis. Tikrai tai ne priežastis. Žmonės išlaisvėjo, keičiasi mąstymas. Nuolatinis žeminimas, profesijos paniekinimas turi įtakos. Apmąstai, kiek atsakomybės užkrauta ant mokytojo pečių, ir skaudu dėl tokio valstybės požiūrio. Našta darosi beprasmė.“

Pasak profsąjungų vadovės, protingoje valstybėje būtų iškart perskaičiuotas darbo krūvis prasidėjus nuotoliniam mokymui, nes darbo padaugėjo, mokytojai patys rengia skaitmeninį turinį, o ministerijos visi lygmenys laukia kažko. „Aš skatinu mokytojus, kad skaičiuotų savo laiką ir netylėtų. Etatinio apmokėjimo įvedimas buvo proga paskaičiuoti, kiek visokių nesąmonių prikraunama mokytojui. Nenormalu, kaip žiūrima į mokytoją ir į jo laiką, – sakė R. Jasmontienė. – Mokyklose trūksta geros vadybos, pagarbos protingiems mokytojams, visą dūšią atiduodantiems. Siekta optimizuoti mokytojų skaičių, o kai patys mokytojai sukruto, paaiškėjo, kad mokytojų trūksta. Kuo toliau, tuo problemos gilės.“

Kodėl laikas išeiti?

 „Esu rizikos grupėje. Karantino metu visur, kur bepasisuksi, triūbijo; „Virusas jums mirtinai pavojingas.“ Įkalė taip, kad bijojau koją kelti iš namų“, – atviravo 38 metus pradinukus mokiusi Irena (pašnekovų vardai pakeisti – aut.). Moteris sako pavargusi, nebenori rizikuoti sveikata, viruso grėsmė visai reali po sunkios operacijos. Ir nusilpusi širdis jau nebeleidžia taip sparčiai suktis. Persikels į sodybą, tikisi, kad rami aplinka padės sustiprėti, dar nori anūkėle pasidžiaugti. „Aš jau griuvena, vaikams nebebus įdomu. Ar į žygį nusivesiu, ar aikštelėje palenktyniausiu?“ – liūdnai šypteli.

Antanas gamtos mokslus dėstė trijose mokyklose. Kitaip šeimos neišlaikytų. Išmanios technologijos negąsdina, nuotolinis ugdymas turėjo privalumų, susitaupė kelionės išlaidos. Virtualus ugdymo procesas skatino ieškoti naujų būdų, kaip sudominti vaikus, kaip jiems padėti išmokti. Virtualiuose mokymuose-webinaruose kolegos intensyviai padėjo vieni kitiems. Taip išgryninta, kas paveiku, funkcionalu pakitusioje realybėje, o kas yra beveik atavizmas, kurį būtų galima neskausmingai pašalinti. Pasiruošimo pamokoms laikas padvigubėjo, o administracija užvertė kvailomis beprasmiškomis lentelėmis. Jei nepasitiki, gali stebėti, patikrinti, kam trukdyti? Įgriso, kad nuolat turi šūsnis niekam nereikalingų popierėlių pildyti tiems, kurie imituoja darbą. Vyras pasinaudojo parama – plėtos nedidelį šeimos verslą.

Buvusi darželio direktorė Jolanta prisipažino nebegalėjusi pakęsti švietimo įstaigose ir apskritai visuomenėje išsikerojusios fasadinės kultūros. Jau ne renginio turinys svarbus, ne tai, kas vaiko širdelėje liks, o kokias nuotraukas paskelbs socialiniuose tinkluose. Kartais vaikai verčiami net po kelis kartus tą patį veiksmą atlikti, kad nuotraukoje gražiai atrodytų. Kiekviena institucija už menkiausią projektėlį reikalauja idealių ataskaitų, bloga darosi nuo tos suvaidintos tobulybės.

Angelei dar aštuoni metai iki pensijos, bet šiemet susidūrė su visai nemalonia situacija, kai netyčia išgirdo mamų pokalbį. Draugužės nepatenkintos, kad vaikams paskirta auklėtoja – senė, eisiančios jaunesnės prašyti. „Dieve, pagalvojau, negi jūs amžinai jaunos būsite, ar savo tėvų, mamų neturite?“ – įskaudinta guodėsi aukštos kvalifikacijos mokytoja, kurios visas laisvalaikis atiduodamas mokiniams.

Reginos pensininke nepavadinsi. Jos pilna visuose renginiuose, organizuoja respublikines konferencijas, veda seminarus. Birželį gavo trumpą įstaigos vadovės elektroninį laiškutį – pasiūlymą parašyti prašymą išeiti iš darbo. Pasijuto pažeminta: ,,Nejaugi tai, ką darau, niekam nereikalinga? Net ačiū nesugebėjo pasakyti. Net telefonu paskambinti.“ Verkė per naktį, bet prašymo nerašė. Dar nežino savo pamokų krūvio, tvarkaraščio, bet skuba su naujais auklėtiniais susipažinti. Jeigu teks nuotoliniu būdu mokyti, būtinai turi žinoti, kaip su kiekvienu kalbėtis.

Kiek žmonių, tiek istorijų. Socialiniuose tinkluose tenka nemažai perskaityti gražių atsiliepimų, padėkų esamiems ir buvusiems mokytojams. Bet… ir šaukštas deguto atskleidžia, kad mūsų visuomenėje tvyro nepagarba vyresniems mokytojams, kurie atseit nebeįdomūs jaunimui, atsilieka tiek pasaulio suvokimu, tiek technologijų įvaldymu, vadinami sovietiniu reliktu ir pan.: „Kokio velnio laikyti pensininkus, kai jauni nei darbo gali rasti, nei užsidirbti. O pensininkas gauna algą ir dar pensiją – palyginus su jaunu mokytoju jis yra „buožė“. Kitas aspektas – mokinių žinios. Ką mūsų vaikai gali išmokti iš sovietinių mokytojų, kurie dėsto ne tik pasenusias žinias, bet ir kankina vaikus savo pasenusiom blevyzgom (kalba pataisyta – aut.).“

 Pokyčiai neišvengiami

Neretai girdime mokytojus skundžiantis, kad vaikai nebe tie, sunku juos klasėje suvaldyti, kad jų tėvai nedėkingi, nesupratingi. Žmogus nėra ir neprivalo būti tobulas. Suaugusiam žmogui, kuris yra jau emociškai brandi asmenybė, turėtų būti lengviau prisiimti atsakomybę už santykio palaikymą, atstatymą ar koregavimą. Deja, pasitaiko, kad suaugusiojo fizinė ir emocinė branda yra labai toli viena nuo kitos. Tada norisi vaikui ar paaugliui parodyti savo principus, laukti atsiprašymo ar subtiliai kerštauti už jo parodytą aštrumą. Mezgasi konfliktinės situacijos, dirbti su vaikais darosi sunku. Psichologai teigia, kad mokantis ir bendraujant tiek vaikas, tiek suaugęs turi teisę klysti, nežinoti ir keistis, o šalia galingo ir beveik tobulo žmogaus, vaikui nesaugu, nedrąsu, baisu.

Psichologė Virginija Servutienė teigia, kad vyresniosios kartos mokytojų išėjimas iš mokyklos yra natūralus pokytis. Faktas aiškus, kad mokytojų pradės trūkti, ir tai daug dalykų pakeis. Psichologė tikina, kad dėl to mokymasis nenutrūks, nes nėra žmogui didesnio poreikio kaip mokytis. Antraip sustotų gyvenimas.

„Laikmetis toks, kad niekas nieko neturi gerbti – savigarba turime rūpintis patys, – kalbėjo V. Servutienė. – Praėjo sovietmečio laikai, kai dirbome dėl kažko. Darbas vyksta, kad įtvirtintume save per darbą, kad kažkas pasikeistų. Nemažai mokytojų turi vidinių baimių, nešasi jas iš labai toli, iš labai giliai. Tai faktas. Ši situacija juos veda į nerimą. Tie, kas nerimo nesuvaldo, sprendimas – išeiti. Išeina ten, kur gali save realizuoti, kur jiems reikia. Nei gerai, nei blogai. Natūralu.“

Vaikas į mokyklą ateina kurti santykio: su bendraamžiais, mokytojais, tėvais, tuo pačiu metu pažindamas save ir kurdamas savo kaip asmenybės vaizdą. Suaugusysis vaikui savo pavyzdžiu parodo, kokiu jis gali tapti. Psichologės teigimu, mokymosi procesas turi keisti kryptį. Iš išorės, iš dalykinių žinių turime pereiti į suvokimą, kad dalykinės žinios yra tik instrumentas: „Daugybė dalykinių žinių nepritaikomos. O nepritaikomos dalykinės žinios išgaruoja. Kas lieka? Jei mokytojas to, „kas lieka“ – nepalieka? Mokymasis veltui…“

Pasak pašnekovės, vaikai savo emociniu suvokimu dažnai pralenkia suaugusius. Jie geba žiūrėti iš gylio ir jų klausimas, ko aš čia sėdžiu, yra teisėtas. Daug vyresniųjų turi mokytis iš vaikų. Vienoje situacijoje mes, mokytojai, kitoje – mokiniai. Tenka apsikeisti vietomis. Kas suvokia arba nesuvokia, kad neužtenka vidinių resursų vienu metu mokytis ir mokyti, pribrendo išeiti.

UNICEF tyrimas parodė, kad Lietuvoje vaiko gerovės lygis iš 38 šalių yra 33 vietoje, o psichinė sveikata – 36 vietoje. Ką tai sako apie mūsų supratimą? Neužtenka vien paskelbti vaiko emocinės gerovės metus, reikia realių pokyčių.

„Toks laikas, kad mokymosi procesas turi būti džiugus, – sako psichologė. – Vaikai patys iš vidaus, ne iš išorės, turi norėti mokytis. Kai esi įkvėptas, gali dalytis, diskutuoti, aptarti. Informacijos tiek, kad mokytojas– tik pagalbininkas, bet jis taip pat turi būti emocinės gerovės pozicijoje. Tada mokytojas tampa pavyzdžio galia, įkvėpėju. Vaiko emocinę jauseną gali užtikrinti toks mokytojas. Jeigu nėra atitikmens, neturi resursų – išeik. Ieškok, kur gali džiaugtis gyvenimu. Nesvarbu, ką darai, svarbu, kaip jautiesi…“

V. Servutienės teigimu, pats blogiausias dalykas – ieškoti kaltų. Visi esame sistemos varikliai. Vyksta pokyčiai, labai drastiški ir aktyvūs, keičiasi supratingumas, išorines vertybes turime pakeisti vidinėmis. Tik tada ateina pagarba kitam, kai išugdyta savivertė.

Informacijos šaltinis:

Laikraštis „Šiaulių naujienos“,

straipsnio autorė – Teresė Hokienė.

Skaitykite taip pat: https://www.alfa.lt/straipsnis/50426735/mokytoju-pasirinkimas-begti-nuo-issukiu-ar-iseiti-oriai