Spalio 13 d. įvyksiantys eiliniai Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai žada intrigą. Kalbu ne apie rinkimų rezultatus, kurių prognozuoti nesiimsiu, o apie tai, kas mūsų laukia valdžios kėdes užėmus naujai išrinktiems. Pats būdamas mokytoju, labiausiai domiuosi partijų rinkiminių programų vietomis, kuriose kalbama apie švietimo laukiančius pokyčius.
Perskaičius dešimtis puslapių apie tai, kaip penkiolika rinkimuose dalyvaujančių partijų bei jų koalicijų mato šiandieninę situaciją švietime, ką ketina veikti, kad gerėtų mokinių ugdymo kokybė bei mokytojų darbo sąlygos (juk būtent tai yra pagrindinis visų tikslas!), aplankė mintis, kad geriau jau jie nieko nedarytų. Tokios, vieno su kitu nesusijusių sumanymų, kartais prieštaraujančių ne tik galiojantiems teisės aktams, bet ir sveikam protui, kakofonijos seniai neteko skaityti. Todėl galima pagirti Lietuvos liberalų sąjūdį, žadantį bendrajame ugdyme neinicijuoti naujų pertvarkų, kurios „tik dar labiau apsunkintų padėtį“. Geru žodeliu galima paminėti ir socialdemokratus, įsipareigojančius stabdyti „teisėtą pasipiktinimą sukėlusias reformas, kad švietimas atsigautų po chaotiškų ministerijos vadovybės sprendimų“. O XXI a. „aušrininkams“ iš „Nemuno aušros“ partijos privalome skirti ištisą puokštę ditirambų, mat jie, laimėję rinkimus, paskelbs ketverių metų moratoriumą naujoms pertvarkoms, reformoms švietimo srityje bei stabdys mokyklų tinklo pertvarką, atliks jos auditą ir ištaisys „padarytas klaidas“. Tiesa, kitas jų pažadas, nors ir skamba miglotai, tačiau vis dėl to kalba apie būsimas reformas – „peržiūrėsime mokyklų (…) tinklo teisinius pagrindus ir apsispręsime dėl kiekvienai Lietuvos savivaldybei palankios, mokyklų (…) tinklo kūrimo bei valdymo strategijos“. Tačiau neturime apsigauti radę kelių partijų norą bent kiek pristabdyti dešimtmečius besitęsiančią reformų švietimo sektoriuje karuselę. Mat tie patys liberalai su socialdemokratais, lyg užmiršę savo pažadus pristabdyti arklius, kartu su likusiomis, šturmuoti Seimą susiruošusiomis partijomis, savo programose vardina būsimus savo darbus.
Nagrinėjant tokią gausą žadamų pertvarkų bei naujovių švietime, pabandžiau savo dėmesį akcentuoti į kelis dalykus, kurie, mano nuomone, kelia daugiausiai aistrų ir yra aktualiausi mokytojams. Tai būtų visuomenės požiūris į mokytoją (liūdnai pagarsėjęs „prestižinės profesijos iki 2025 metų“ klausimas), mokytojų darbo sąlygų bei jų atlyginimų perspektyvos. Reikia pripažinti, kad ne visos partijos savo programose užsimena apie mokytojo profesijos prestižą bei jo likimą, tačiau pasirinkusių tokiu būdu pritraukti rinkėjus netrūksta. Štai Laisvės partija sieks, kad „mokytojo profesija taptų realiai, o ne deklaratyviai prestižine“. Lietuvos žaliųjų partija jaučia pareigą „atkurti mokytojo–pedagogo prestižą visuomenėje“. Lietuvos regionų partija tiesiog ims ir grąžins prestižą mokytojo profesijai. Ir, kad niekas neabejotų „regionistų“ pasiryžimu, jų programoje dar kartą pakartota: „būtina, kad pedagogas vėl taptų prestižine profesija“! O štai partija „Laisvė ir teisingumas“ rodo ne tik savo gerus norus, bet ir minimalų supratimą kaip juos pasiekti. „Mokytojo prestižo stiprinimas turi būti paremtas atitinkamu darbo ir veiklos atlyginimu, kitomis motyvacijos priemonėmis, sąlygomis tobulėti“ – skaitau jų programoje. Tiesa, lieka neaišku, kokia dar mokytojo veikla, išskyrus pedagoginį darbą, bus atlyginama, jei būsimajame Seime įsivyraus laisvė ir teisingumas. Ar mokytojo profesijai bus sugrąžintas prestižas nežinia, tačiau Lietuvos lenkų rinkiminės akcijos – krikščioniškų šeimų sąjūdžio (LLRA-KŠS) atstovai žino, jog „labai svarbu dėti visas pastangas, kad būtų išlaikomas ir keliamas mokytojo darbo prestižas“. Koks bus šių pastangų rezultatas nežinia, tačiau ačiū ir už tai!
Puikiai suprasdami, kad mokytojams daug labiau už efemerišką jų profesijos prestižo likimą rūpi orūs atlyginimai, į Seimą kandidatuojantys ir čia pažėrė krūvą pažadų. Tačiau pažadai pažadais, o perskaičius rinkimines partijų programas lieka neaišku, kiek uždirbs mokytojai artimiausioje ateityje. Štai, konservatoriai santūriai žada „orius atlyginimus“. Tą patį pažodžiui kartoja Tautos ir teisingumo sąjunga. Matyt nenorėdami atsilikti nuo savo amžinų konkurentų, socialdemokratai įsipareigoja kelti atlyginimus mokytojams, pridėdami, kad jie vykdys ir ankstesnius „valstybės vardu duotus įsipareigojimus kelti atlyginimus“.
Gana originalius pažadus dėl mokytojų atlyginimo suformulavo dvi šalies liberaliausios partijos. Laisvės partija mato būtinybę papildomas lėšas skirti tik didesnėse klasėse dirbančių mokytojų atlyginimų kėlimui, o Liberalų sąjūdis žada didinti tik mokyklų vadovų atlyginimus, matyt būdami įsitikinę, kad mokytojams užteks tiek, kiek jie uždirba šiandien.
Galima paminėti dar kelias partijas, lakoniškai kalbančias apie planus kelti atlyginimus mokytojams, tačiau tikrą bombą sprogdina LLRA-KŠS. Jie, lyg būtų užstrigę praeityje, žada „toliau aktyviai kelti ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų atlyginimų suvienodinimo su mokytojų atlyginimais klausimus“! Vargšai „krikščioniški akcininkai” – taip uoliai jie kėlė šį klausimą ir nepastebėjo, kad visų ikimokyklinio, priešmokyklinio, bendrojo, neformaliojo ugdymo bei profesinio mokymo mokytojų atlyginimai buvo suvienodinti dar 2020 metais. Vargas Lietuvai, jei šio rinkimų sąrašo politikų žinios ir kitais klausimais atsilieka keliais metais.
Originalią poziciją mokytojų atlyginimų klausimu išsakė Demokratų partija „Vardan Lietuvos“. Demokratai nežada didinti mokytojų atlyginimų, o įsipareigoja tobulinti „mokytojų, švietimo pagalbos specialistų apmokėjimo sistemą, adekvačiai įvertinant darbo krūvį ir apmokėjimą už jį“, kartu ieškodami „darbo krūvio mažinimo ir darbuotojų lojalumo savo institucijai skatinimo galimybių“.
Savotišku politiniu bipoliniu sutrikimu kamuojasi Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjunga, savo programoje žadėdama du, vienas kitam prieštaraujančius, dalykus. Šalia logiškai skambančio ir priimtino įsipareigojimo tobulinti etatinį mokytojų darbo apmokėjimą, sudarant „didesnes galimybes kiekvieno dalyko mokytojui artėti prie etato“, nei iš šio, nei iš to, žalieji valstiečiai teigia, kad „tardamiesi su mokytojų profsąjungomis, parengs mokytojų poreikius atitinkančią ir valstybės galimybes tenkinančią darbo užmokesčio sistemą“. Vertindamos norą tartis, profesinės sąjungos primins 2016 – 2020 m. valdančioje daugumoje buvusiems, kad mokytojų darbo apmokėjimo sistema – etatinis apmokėjimas – yra jau parengtas ir jį parengė (koks netikėtumas!) patys šio siūlymo autoriai.
Nagrinėjant politinių partijų rinkiminių programų švietimo dalį, į akis krenta ir viena keistenybė. Beveik visos partijos dėl kai kurių problemų sprendimo neketina imtis veiksmų, o žada tik jas peržiūrėti. Konservatoriai peržiūrės aukštųjų mokyklų mokslo vertinimą ir mokslo institucijų misiją. Liberalai – pramoninės doktorantūros organizavimo modelį, mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros ir inovacijų sritis. Demokratai „Vardan Lietuvos“ peržiūrės privačių mokyklų švietimo politikos vykdymą, profesinio mokymo finansavimo metodiką ir darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką. Lietuvos valstiečių žaliųjų sąjunga žada peržiūrėti nevalstybinių mokyklų finansavimo iš valstybės biudžeto sistemą ir bendrojo ugdymo mokyklų tinklo taisykles. Laisvės partija kukliai įsipareigoja siekti peržiūrėti mokslo metų trukmę. Šį sąrašą galima tęsti iki begalybės, tačiau kyla klausimas – kas bus daroma visa tai peržiūrėjus? Teisybės dėlei reikia pridurti, kad kai kurios partijos vis dėlto įsipareigoja peržiūrėjusios švietimo sistemos problemą, ją kažkaip spręsti. Ir čia kyla logiškas klausimas – ar kitų problemų sprendimai, siūlomi rinkiminėse programose, bus priimti be problemos peržiūros?
Pabaigai jaučiu pareigą atsiprašyti dėl dviejų dalykų. Pirma, už labai chaotiškai dėstomas mintis. Tačiau klaidžiojant šiuose pažadų, norų, demagogijos ir net kliedesių brūzgynuose kitaip mąstyti nepavyko. Kitas, rimtą skaitytoją turėjęs trikdyti, dalykas – sunkiai slepiama ironija, perauganti į sarkazmą. To priežastis yra garantuotas žinojimas, patvirtintas ne vieno dešimtmečio patirtimi, kad 99 procentai rinkimų metu duotų pažadų užmirštama atsisėdus į kiek nepatogią, tačiau šiltą valdančiųjų kėdę.
O pačiai pabaigai mįslė. Kaip jausis mokiniai ir jų mokytojai panorę aplankyti WC, jei Laisvės partija įgyvendins savo mokyklos be popieriaus viziją?
Mokytojas, Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos narys