Partiniai funkcionieriai puikiai žino principą, kad pasibaigus rinkimams, jau kitą dieną prasideda pasiruošimas kitiems rinkimams. Panašu, kad taip pat galvoja ir XIX Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos autoriai. Tokia mintis aplankė vos tik išvydus šio dokumento projekte įvardintas pagrindines Vyriausybės veiklos kryptis švietimo srityje.
„Užtikrinsime kokybišką ir prieinamą švietimą“, „užtikrinsime lygias galimybes gauti kokybišką švietimą“, „mažinsime mokytojų trūkumą“ – tokie nuvalkioti žodžiai metai iš metų kartojasi įvairiausių partijų rinkiminėse programose ir juos labai keista skaityti aukščiausios vykdomosios valdžios institucijos – Vyriausybės – programoje.
Įspūdis, kad prieš akis matau nesibaigiančių rinkimų lozungų rinkinį, neišnyko toliau sklaidant net 783 punktų programos projektą. Jame tikėjausi rasti ką konkrečiai Lietuvos Respublikos Vyriausybė per ketverius metus planuoja atlikti sprendžiant daugybę švietimo problemų? Deja, ir čia manęs laukė nusivylimas. Tiesa, čia jau pamačiau savotiškai sugrupuotus kelių lygių darbus. Vieni bus padaryti tikrai, nes vartojamas žodis „užtikrinsime“, kitus Vyriausybė darys, bet, matyt, rezultatas negarantuotas. Tokie punktai pradedami žodeliu „sieksime“. Yra darbų, kuriais lyg ir bus pasidomėta, tačiau ar kažkokie sprendimai bus priimti neaišku. Tokie programos punktai prasideda mįslinga fraze „skirsime dėmesį“.
Tai ką užtikrintai padarys Gintauto Palucko vadovaujama Vyriausybė? II programos skirsnis pavadintas „Užtikrinsime lygias galimybes gauti kokybišką švietimą“ prasideda 274 punktu, kuriame (kaip netikėta!) žadama užtikrinti „lygias galimybes ir lygiateisiškumą visose ugdymo srityse. Sukursime universalią, visų dalyvių atžvilgiu sąžiningą švietimo sistemą, suteikiančią lygias galimybes augti ir tobulėti visiems Lietuvos vaikams nepriklausomai nuo jų gyvenamosios vietos ir tėvų finansinės padėties“. Gal du kartus pakartojus tą pačią mantrą bus užtikrinčiau užtikrinti? Naujoji Vyriausybė ir daugiau dalykų pasiryžusi užtikrinti. Tai ir sklandus perėjimas prie visuotinio ikimokyklinio ugdymo vaikų nuo 2 metų amžiaus (276 p.), ir sertifikuotų karjeros ugdymo specialistų paslaugos mokyklose, ir kokybiška informacijos apie šias paslaugas sklaida (279 p.), ir ženklus pedagogų atlyginimų didinimas (281 p.), ir „ugdymo turinio plėtojimo (?)“ proceso atvirumas, kad „jame dalyvautų mokslininkai, menininkai, geriausi mokytojai, mokiniai bei nevyriausybinės organizacijos“ (292 p.), ir visuotinis neformalusis švietimas, kai kiekvienam Lietuvos moksleiviui turės būti sudarytos galimybės lankyti būrelį (295 p.). Gal tarp žodžių gausos neradau dar kokio nors „užtikrinimo“, vis dėlto akivaizdu – garantuotai padarytų darbų nėra daug.
O ką, darbą pradedanti, Vyriausybė negarantuodama rezultato, sieks padaryti? Čia punktų jau gerokai daugiau! Bus tik siekiama, kad mokyklų atrankos netaptų kliūtimi, neleidžiančia vaikui įgyti kokybiško išsilavinimo kuo arčiau gyvenamosios vietos (278 p.), kad mokinių skaičius klasėje būtų toks, kad pedagogas galėtų sukurti kiekvieną mokinį motyvuojančią edukacinę aplinką (283 p.), kad būtų išlaikytos mokyklos kaimuose (nežinau ar tokių dar yra?) ir mažuose miesteliuose (287 p.), kad būtų nuosekliai didinamas finansavimas neformaliajam švietimui, kad didėtų neformaliojo švietimo krepšelis, įskaičiuojant ir papildomo pavėžėjimo išlaidas (295 p.) ir t.t.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad nemažai punktų yra be „užtikrinsime“ ir „sieksime“, tiesiog parašant kokie darbai bus padaryti. Pavyzdžiui, privačioms švietimo įstaigoms, kurios gauna finansavimą iš valstybės, bus taikomi tokie pat kokybės ir kiekybės reikalavimai kaip ir valstybinėms (277 p.), bus tobulinama etatinio apmokėjimo už darbą tvarka (281 p.), o mokytojams ir švietimo pagalbos specialistams bus kompensuotos kanceliarinės išlaidos (282 p.). Tokių konkrečių darbų numatyta yra stebėtinai mažai, matyt tikintis, kad kai kurie programoje numatyti darbai savaime pasidarys, jiems skyrus dėmesį ar didesnį finansavimą. Tačiau ar tikrai išplis visos dienos mokyklos paslaugos, jei tam Vyriausybė skirs dėmesį (280 p.). O ar investavus į mokyklų vadovų parengimą ir pritraukimą, taip pat lyderystės stiprinimą (285 p.), išspręsime prastos švietimo vadybos problemas?
Gali kilti klausimas – gal aš tiesiog smulkmeniškai kabinėjuosi prie žodžių, nesistengdamas įžiūrėti pozityvios esmės? Kone paraidžiui skaitau Vyriausybės programos projektą, nes tai yra Seimo tvirtinamas teisės aktas, kuriame kiekvienas žodis, mano supratimu, turi turėti prasmę. Deja, dabar matau atsainų manipuliavimą bereikšmiais žodžiais ir ištisais sakiniais. „Audituosime ir stabdysime karštligiškai vykdomas reformas, kurios gali turėti neigiamų pasekmių švietimo sistemai. Prieš imantis pokyčių, jiems būtina gerai pasirengti“ (275 p.). Apie ką šis punktas? Kokios dabar vykdomos reformos turi neigiamų pasekmių ir kas bus stabdoma?! Lieka tik spėlioti…
„Sieksime, kad mokinių skaičius klasėje būtų toks, kad pedagogas galėtų sukurti kiekvieną mokinį motyvuojančią edukacinę aplinką“ (283 p). Tai kiek mokinių bus klasėje? Ir ar mokinių skaičius kuria motyvuojančią edukacinę aplinką? Aūūū, švietimo ekspertai!
„Subalansuosime ugdymo įstaigų tinklą, vadovaudamiesi nuostata, kad kiekvienas Lietuvos vaikas turi teisę gauti kokybišką švietimą nepriklausomai nuo to, kokioje vietovėje gyvena” (286 p.). Ar tai reiškia, kad mokyklos bus atidaromos/uždaromos skaičiuojant mokyklinio amžiaus vaikų tankumą kvadratiniame kilometre? Vieni klausimai ir jokių atsakymų.
Girdžiu oponentų argumentus, kad visi atsakymai į šiuos ir kitus klausimus bus pateikti paruošus Vyriausybės programos įgyvendinimo planą. Tokiu atveju, išmintingi politikai, norėdami išvengti nereikalingų aistrų, spekuliacijų ir anekdotų kūrimo, tokį Vyriausybės programos projektą pateiktų su jos įgyvendinimo veiklos planu.
Apie anekdotus užsiminiau neatsitiktinai, nes kai kurie Vyriausybės programos punktai labai primena šį pramoginį žanrą. „Sieksime, kad visose neformalaus švietimo srityse vienodai aktyviai dalyvautų ir mergaitės, ir berniukai“ (297 p.). Jūs rimtai? Lietuvos Respublikos Vyriausybės nariai svarstys ko reikėtų imtis, kad ledo aikštelėse mergaitės su lazda gainiotų ritulį, o berniukai lankytų tautodailės būrelį?
Nervingą juoką kelią du, vienas su kitu niekaip nederantys punktai – 282 ir 293. Pirmajame žadama mokytojams ir švietimo pagalbos specialistams kompensuoti kanceliarines išlaidas, antrajame – tęsti skaitmeninimą švietimo srityje, skiriant reikiamą paramą interaktyvioms mokymosi priemonėms, kuriomis siekiama aprūpinti visas Lietuvos mokyklas! Iš vienos pusės mokytojai, mokant kompensacijas (ar tik čia savo nagų neprikišo čekistų medžiotojas A. Tapinas?), bus skatinami pirktis kanceliarines priemones ir tuo pačiu metu bus skiriami pinigai skaitmeniniams mokymo bei mokymosi resursams gausinti.
Bent kiek susigulėjus mintimis po Vyriausybės programos projekto nagrinėjimo, pagalvojau – daug geriau būtų, jei naujojo ministrų kabineto nariai, vedami švietimo, mokslo ir sporto ministrės, per ketverius savo kadencijos metus rastų galimybę aplankyti kiekvieną Lietuvos švietimo įstaigą ir, pastatę ausis, išklausytų kokios problemos kamuoja švietime dirbančius ir kokius sprendimo kelius jie mato. O tada, sugrįžę į savųjų partijų būstines, remdamiesi pamatytu bei išgirstu, surašytų rinkimų programas ateinantiems rinkimams. Taip ir programos kokybiškesnės bus, ir švietime nebus priskaldyta malkų.
P.S. Rašant šį tekstą, klausiau būsimosios švietimo, mokslo ir sporto ministrės Ramintos Popovienės Vyriausybės programos projekto švietimo dalies pristatymą ir atsakymus į klausimus Seimo švietimo ir mokslo komitete. Slogi nuojauta dėl naujosios Vyriausybės darbų švietimo srityje dar sustiprėjo – R. Popovienė nesugebėjo sklandžiai išdėstyti planuojamų veiklos krypčių bei darbų, todėl nieko nuostabaus, kad iš jos neišgirdau aiškaus atsakymo į nė vieną (!) užduotą klausimą. Gal ji dar nesiruošia būsimiems rinkimams?
Mokytojas, Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos narys