A. Jurgelevičiaus pranešimas

Mano pranešimo tikslas nėra detaliai išnagrinėti Švietimo įstatymo projektą ar pateikti į Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungą įeinančio Aukštaitijos švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo pastabas bei pasiūlymus. Norėčiau keliais aspektais atkreipti dėmesį tiek į paties įstatymo kai kuriuos dalykus, tiek ir į jo svarstymo aplinkybes bei būdus.

Švietimiečių bendruomenė vėl gyvena nerimo nuotaikomis – ir dėl paslapčiomis ruošiamo naujos redakcijos Švietimo įstatymo, ir dėl to, kad ŠMM, kaip ir visos lietuviškos valdžios, žodžiai vis labiau ima skirtis nuo darbų.

Pradėsiu nuo antro baimės šaltinio – žodžių ir ruošiamų darbų nesutapimo. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – tiek mūsų ministras G. Steponavičius, tiek ir jo patronas premjeras A. Kubilius viešai sako: mokytojų atlyginimai nuo sausio 1 d. nemažės. Tokie patikinimai skamba tuo metu, kai tie patys Steponavičius ir Kubilius lengva ranka balsuoja už mokinio krepšelyje esančio darbo užmokesčio dalies mažinimą. Kiekvienas sveikas žmogus paklaus: kaip sumažėjus darbo užmokesčio fondui, galima išlaikyti tuos pačius darbuotojų atlyginimus? Žinomas vienintelis kelias – mažinant darbuotojų skaičių, nors apie tokį problemos sprendimo kelią mūsų valdžia neužsimena. Kitas pavyzdys: valdžia pilna burna kalba apie teisinę valstybę, tačiau rugpjūčio antroje pusėje Vyriausybė sumažino BMA, puikiai žinodama, jog skaičiuojant biudžetininkams darbo užmokestį už rugsėjo mėnesį, neišvengiamai bus pažeidinėjami teisės aktai – arba atitinkamas LRV nutarimas, arba Darbo kodeksas.

Bet mano pranešimo objektas Švietimo įstatymas, todėl stengsiuos būti konkretesnis. Visų pirma, rizikuodamas užsitraukti kai kurių šioje salėje esančių žmonių nepasitenkinimą, bandysiu įrodyti, kad jo ruošimas apaugęs paslaptimis bei spėlionėmis. Absoliučiai sutinku su vieninteliu savo oponentų prieštaravimu šiems mano žodžiams – įstatymo projektas jau seniai yra paskelbtas internetiniame ŠMM puslapyje. Tačiau visa kita – didžiulė paslaptis.

Visų pirma, labai neaišku kodėl beveik prieš dvejus metus paruoštas tokio svarbaus dokumento projektas nė karto oficialiai nebuvo aptartas su profesine sąjunga, kuri dar praeitų metų vasarą pateikė nemažai pastabų ir pasiūlymų.  Dabar tik galime laužyti galvą ir spėlioti kokia buvo reakcija į mūsų pasiūlymus. Tiesa, teisybės dėlei, reikia pripažinti – vienas iš pasiūlymų paketų susijusių su kvalifikaciniais reikalavimais mokytojams, įstatymų leidėjų buvo priimtas, deja, kiti – paskendo nežinios migloje.

Tradiciškai iki pat įstatymo patvirtinimo, manau, liks neaišku kas yra šio projekto autoriai ir kiek atskirų švietimiečių interesų grupių atstovai dalyvavo jį ruošiant. Bent mūsų žiniomis, mokytojus atstovaujančių profesinių sąjungų atstovo tarp įstatymo projekto rengėjų nėra. O kad ties projektu ir dabar vyksta intensyvus užkulisinis darbas byloja nuolat besikeičianti ŠMM tinklapyje esančio projekto data.

Kita didelė mįslė, kokie yra šio daugelį švietimo sričių apimančio teisės akto keitimo motyvai. Vieninteliame viešai prieinamame įstatymo projektą lydėjusiame aiškinamajame rašte dėstoma, kad įstatymo projekto tikslai:
1. Integruoti Specialiojo ugdymo įstatymo nuostatas į Švietimo įstatymą.
2. Įteisinti mokyklų rūšis ir naujus bendrojo lavinimo mokyklų tipus.
3. Praplėsti asmenų, turinčių teisę dirbti mokytojais, sąrašą.
4. Supaprastinti švietimo planavimą ir derinimą įvairiais valdymo lygmenimis.
5. Suderinti Švietimo įstatymo nuostatas su kitas įstatymais.

Nesustosiu ties visais deklaruojamais tikslais, tačiau vieną kitą pastabą privalau pasakyti. Kokias naujas mokyklų rūšis ir tipus dar galima įteisinti, kai per visą Lietuvą jau beveik dešimtmetis ritasi totali vidurinių mokyklų ir mažų kaimo mokyklėlių naikinimo banga, prisidengiant tik patiems ŠMM klerkams suprantama mantra – „kuriama mokyklų tipų įvairovė“. Norisi retoriškai paklausti: ar dabar masiškai kepamas pagrindines aštuonmetes mokyklas pervadinus progimnazijoms kas nors pasikeis? Kuo jos skirsis nuo įstatymo projekte atsirandančių keturmečių pagrindinių?

O kam įstatymų leidėjams reikia „praplėsti asmenų, turinčių teisę dirbti mokytojais, sąrašą“? Nejaugi tam, kad valstybė dar daugiau lėšų išleistų pedagogines studijas pasirinkusiems jaunuoliams, kurie vėliau išvyktų į užsienį arba pasirinktų ne pedagoginį darbą? O gal šiandien mokyklose jaučiamas norinčių ir galinčių dirbti žmonių badas? O gal sėdintys aukštose kėdėse pagaliau pasiryžo paprieštarauti LLRI ir PB žinovų gražbyliavimams, kad šalyje apskritai dirba per daug mokytojų? Klausimų daug daugiau, nei atsakymų.

Ties dar vienu deklaruojamu siekiu vertėtų apsistoti kiek ilgėliau – „supaprastinti švietimo planavimą ir derinimą įvairiais valdymo lygmenimis“. Kas slepiasi po šia fraze? Būdamas šioks toks istorijos specialistas galiu čia susirinkusius patikinti, kad bandymų supaprastinti planavimą ir derinimą įvairiais valdymo lygmenimis istorija žino ne vieną – Napoleonas Bonapartas XIX a., A. Hitleris ir J. Stalinas XX a. pirmoje pusėje, A. Pinočetas to paties amžiaus antrojoje pusėje. Ir tai tik keli labiau žinomi pavyzdžiai. Nesiginčysiu su tais, kurie tvirtins, kad atskirais atvejais tokiais žingsniais buvo pasiektas neblogas ekonominis efektas, tačiau noriu visų paklausti: ar tikrai XXI a. demokratinės Lietuvos švietimui siūlomas tinkamas „gerovės“ siekimo kelias? Ir tai siūloma tada, kai dabartinė Vyriausybė, ŠMM vadovybė deklaruoja siekį suteikti vis didesnį savarankiškumą mokykloms, kur daugelis klausimų turėtų būti sprendžiami derybomis. Kokios čia gali būti derybos, jei Švietimo įstatymas „supaprastina sprendimų priėmimą?

Kuo gi remiasi mano išsakyti teiginiai? Ogi tuo, kad įstatymo projekte labai apribota mokyklos savivalda, demokratinės, pilietinės visuomenės kūrimo instrumentas. Matome, kad mokyklos savivaldos institucijoms paliktas tik „patariamos institucijos“ mokyklos vadovui vaidmuo. Tokia nuostata iš esmės naikina savivaldą, nes vadovas jokiais teisės aktais neįpareigotas klausyti kieno nors patarimų. Ir apskritai, vargu ar planuojamos mokyklos savivaldos funkcijos yra aiškios patiems įstatymo kūrėjams, nes teigiama, jog savivalda vykdo „visuomeninę mokyklos valdymo priežiūrą“, nors mūsų supratimu, savivalda pagal savo prigimtį pati atlieka tam tikras valdymo funkcijas. Beje, šiame įstatymo autorių blaškymesi tarp demokratijos norų ir vienvaldystės stiprinimo realybės, simptomiškai atrodo daugiau nei tris kartus (nuo 20 iki 64 ) išsiplėtusios ŠMM funkcijos. Gal tiesiog taip kas nors bando sau šiltą darbo vietelę išsaugoti?

Tačiau, nepaisant jau seniai paskelbtų Švietimo įstatymo motyvų, manau yra ir kitų – dar neįvardintų arba apskritai specialiai užmaskuotų paskatų. Pavyzdžiui, kuo remiantis siūloma pradinį, pagrindinį ir vidurinį ugdymą vykdyti remiantis kalnu dokumentų? Pateiksiu pavyzdį: (cituoju) „pradinis ugdymas vykdomas 1) pagal švietimo ir mokslo ministro tvirtinamus pradinio ugdymo programos aprašą, 2) ketverių metų pradinio ugdymo programą, 3) pradinio ugdymo programai priskiriamas programas, 4) pradinio ugdymo bendrąsias programas, 5) bendruosius ugdymo planus“ O kur dar paties mokytojo parašytas teminis planas??? Kokie šios edukologinės abrakadabros įteisinimo motyvai? Kitas man, kai profesinės sąjungos atstovui, akį rėžiantis dalykas – vis didėjantis mokytojo, mokinio ir jo tėvų teisių ir pareigų disbalansas.

Iš mokytojo reikalaujama „kartu su mokiniais planuoti mokymosi tikslus“, nors mokiniai tokios pareigos neturi; yra numatyta mokytojo pareiga „padėti tėvams formuoti vaiko vertybines orientacijas“, bet savo ruoštu tėvai neturi prievolės bendradarbiauti su mokykla šiais klausimais. Gal jums kyla klausimas kur čia matome problemą? O problema yra ta, kad tokios tarpusavyje nederančios įstatymo nuostatos stato mokytojus į keblią padėtį ir komplikuoja pareigų atlikimą, kas gali turėti neigiamų pasekmių mokytojo darbui. Tiesiog veidmainiškai skamba papildomai numatyta teisė mokytojams „siūlyti mokyklos vadovui kreiptis į savivaldybės administracijos direktorių dėl minimalios ir vidutinės priežiūros priemonės skyrimo vaikui“. Faktiškai tokia „teisė“ leis mokytojo veiklą prižiūrintiems veikėjams nuolat reikšti pretenzijas mokytojui, kad jis ....... nesinaudoja šia teise. Tuo labiau, kad pagal Vaiko minimalios ir vidutinės priežiūros įstatymo nuostatas dėl priežiūros skyrimo į savivaldybės administracijos direktorių kreipiasi mokykla, todėl nereikia mokytojo painioti su mokykla. Absoliutus anachronizmas išliekantis iš dabartinėje Švietimo įstatymo redakcijoje – mokytojo pareiga „laikytis mokytojo etikos“. Lietuviškos Nobelio premijos būtų vertas genijus, pagaliau paruošęs mokytojo etikos normas ar jas jungiantį kodeksą.

Iš kitos pusės, kurdama naujas problemas, manau, kad naujoji Švietimo įstatymo redakcija nepadeda išspręsti įsisenėjusių. Pvz.: vaikų neformaliojo ugdymo sporto įstaigų teisinio reguliavimo kolizijos, kai dalies juose dirbančių pedagogų kvalifikacinius reikalavimus, atlyginimą, atestacijos procedūras ir kt. nustato Kūno kultūros ir sporto įstatymas ar jo poįstatyminiai aktai.
Tačiau didžiausias neaiškumą ir visiškai pagrįstą nerimą kelia tai, kad įstatymo projekte niekaip nepavyksta aiškiai įžvelgti kokias struktūrines permainas bendrojo lavinimo sistemoje planuoja dabartinė valdžia. Apie šias permainas rašoma Vyriausybės programoje, apie jų būtinumą deklaruoja su didžiuliu girgždesiu ruošiamas Nacionalinis susitarimas, apie jas kalba ponas G. Steponavičius ir jo komanda. Bet valdžios kalbos ir rašytinės deklaracijos yra tokios padūmavusios, kad visiškai neaišku kokie kataklizmai laukia švietimo sistemos.

Bandymai atsakymą rasti studijuojant Švietimo įstatymo projektą irgi nežinios neišsklaido – gal struktūrinių pertvarkų prielaidas kuria mokyklos steigėjo pervadinimas savininku? Gal dabar sunkiai prognozuojamas pasekmes gali sukelti išplėstos galimybės bendrojo lavinimo mokykloms iš biudžetinių įstaigų tapti viešosiomis įstaigomis? O gal struktūrine reforma vadinama nuostata, jog atsiranda mokyklos atitinkančios Vyriausybės nustatytus mokyklų tinklo kūrimo kriterijus ir jų neatitinkančios ugdymo įstaigos? Jos tarpusavyje skirsis tik pavadinimais ar ir teikiamo išsilavinimo kokybe? Įstatymo projekte nesimato vis garsiau reiškiamas Vyriausybės ir ŠMM noras įvesti neformaliojo, ikimokyklinio ir kt. ugdymo krepšelius. Klausimų ir spėlionių sąrašą galima tęsti, tačiau atsakymų nuo to nedaugėja.

Belieka tikėtis, kad šioje konsultacinėje konferencijoje išsakytos mokytojų nuomonės, jų nuogąstavimai pasieks valdžios moterų bei vyrų ausis bei smegenis ir šie pasistengs išsklaidyti bent dalį abejonių, nes neatpažinti, mistiški ir ne pačias geriausias mintis sukeliantys teisės aktų projektai artėjančio HELLOWEENO išvakarėse yra dvigubai šiurpinantys.

Ir paskutinė pastaba, atsiradusi pasiklausius švietimo ir mokslo viceministro V. Bacio pranešimą. Jame įvardintas dar vienas įstatymo priėmimo motyvas „įteisinti švietime per pastaruosius metus įvykusius pokyčius“. Tokia žinia nuteikia pesimistiškai, nes ką nors jau atsitikusį įteisinantys teisės aktai visada pasirodo per vėlai, juos neužilgi vėl ir vėl tenka taisyti ir toks procesas tampa begaliniu. Manau, kad dabar švietimo bendruomenė, mokytojai, gali būti ramūs – švietimo reforma niekada nesibaigs.