Viduramžiais, kurie kartais istorikų vadinami „tamsiaisiais amžiais“, žmonės ieškojo universalių priemonių, kurių pagalba būtų galima išspręsti skaudžiausias to meto bėdas. Taip gimė legendos apie Šventąjį Gralį, filosofinį akmenį ar nemirtingumo eliksyrą. Praėjus šimtmečiams nuo anų laikų, didžioji dalis žmonijos suprato, kad vieno būdo spręsti visas problemas nėra. Deja, tas supratimas neaplankė kai kurių Lietuvos politikų galvų. Panašu, kad jie mano suradę priemonę, kuri vienu ypu padės panaikinti per dešimtmečius susikaupusius švietimo skaudulius.
Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga, spalio mėnesį pradėjusi streiką, antrą kartą jį pristabdė. Profesinės sąjungos puslapyje skaitau, kad lapkričio 24 d. „(…) visuotiniame pirmininkų susirinkime, kuriame buvo svarstoma tolimesnė streiko eiga, nutarta nuo lapkričio 27 d. pereiti prie pasyvių streiko veiksmų“. Kol mokytojų atstovai „veikia pasyviai“, politikai, kuriems savo reikalavimus pateikė streikuojantys, aktyviai ėmėsi veiksmų. Tik nereikia galvoti, kad jie puolė ruošti teisės aktų projektų, kurių priėmimas leistų įgyvendinti bent dalį reikalavimų. Panašu, kad norėdami parodyti savo rūpestį švietimu, Lietuvos politikai atrado universalų instrumentą – švietimo sitemos auditą. Štai, Seime buvo parengti net du nutarimai dėl būtinumo atlikti auditą švietimo sistemoje. Auditas, pasak jo sumanytojų, turėtų parodyti, kiek efektyviai yra naudojamos kasmet vis didinamos švietimui skiriamos lėšos. Audito pagalba gal pavyks, galų gale, atsakyti į klausimą apie tai, kiek reikia skirti pinigų iš tiesų oriems (prestižiniams?) mokytojų atlyginimams. Dar plačiau užsimoti ragina kelis metus švietimo, mokslo ir sporto ministro kėdėje sėdėjusi Jurgita Šiugždinienė. Ji siūlo pavesti Valstybės kontrolei atlikti valstybinį veiklos auditą. Jis turėtų įvertinti, ar tinkamai, ir laikantis teisės aktų, savivaldos ir mokymo įstaigų lygiu yra įgyvendinami valstybės vykdomi įsipareigojimai dėl mokytojų ir kitų pedagoginių darbuotojų darbo užmokesčio. Politikai varžosi ne tik siūlomų auditų apimtimi, bet ir jų atlikimo terminais. Čia aiškiai pirmauja opozicijos suburta „auditorizacijos“ komanda, siūlanti gremėzdiškos švietimo sistemos auditą atlikti tiesiog reaktyviniu greičiu – iki 2024 m. vasario 1 d.
Manau, kad skaitytojai pajuto sunkiai slepiamą mano ironiją bei sarkazmą, rašant apie tokią lietuviškų politikų reakciją į nuolatinį mokytojų reiškiamą nepasitenkinimą gaunamu darbo užmokesčiu ir netinkamomis darbo sąlygomis. Tai labai lengva paaiškinti, nes lygiai tokia pati politikų reakcija buvo ir į 2018 m. pabaigoje tos pačios profesinės sąjungos skelbto streiko tuos pačius reikalavimus kelti mokytojų atlyginimus. Ir tuomet streikas buvo sustabdytas, gavus miglotus laikinojo švietimo ir mokslo ministro Roko Masiulio pažadus atlikti švietimo sistemos auditą. Praėjus keliems mėnesiams R. Masiulis paskelbė dramatišką žinią, kad „sistemoje yra tikrai labai negerų dalykų. Negaliu kaltinti ir nekaltinu visų šių ŠMSM pavaldžių įstaigų darbuotojų, bet ilgamečių direktorių sukurtas ir palaikomas voratinklis nustebino net ir visko mačiusius auditorius“. Tiesa, nors audito metu nustatytų pažeidimų sąrašas yra labai ilgas, o situacija švietimo sektoriuje yra netoleruotina, tačiau niekas nepajudino nė piršto, kad įvyktų pokyčiai. Esu tikras, kad ir po šiųmečių auditų bus surašytas ilgas pažeidimų sąrašas, tačiau viskas liks kaip buvę. Drįsčiau spėti, kad po kelių metų vėl bus streikas, vėl susirūpinusiais veidais politikai siūlys „pasidomėti“ kur leidžiami švietimui skirti pinigai, o jais patikėję streikuojantys išsiskirstys iki kito streiko. Tikras perpetuum mobile!
Kyla logiškas klausimas – kaip išsivaduoti iš šio užburto rato? Mano nuomone, turi pasikeisti trys dalykai. Pirma, mokytojai turi nustoti tikėti politikų norais atsisukti į jų bėdas („išgirsti mokytojus“) tik prasidėjus protesto akcijoms. Antra, tie patys mokytojai turi nustoti naiviai galvoti, kad kas kelis metus pasikartojančių streikų pagalba galima pasiekti esminių permainų. O trečia, visų švietimo reikalais užsiimančių – mokytojų, dėstytojų, politikų ir t. t. – galvose turi natūraliai susiformuoti mintis, kad daugelį metų niokotą Lietuvos švietimą galima pagydyti tik nuolatiniu, nuosekliu ir grįstu tvariais susitarimais darbu. O kol tokio supratimo nebus, visokio plauko politikai tikės radę lietuviškąjį Šventąjį Gralį ir toliau visoms bėdoms švietime spręsti siūlys atlikti auditą.
Audrius Jurgelevičius
Lietuvos švietimo tarybos narys
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas