„Įtrauktis švietime yra nuolatinis vertybinis procesas, kuriuo siekiama geriausių galimybių visiems vaikams. Dar nė viena šalis nėra pasiekusi idealios įtraukties. Net ir progresyvios Skandinavijos šalys įtraukties vystymo keliu juda po keliasdešimt metų ir vis dar turi kur tobulėti. Ir mes nepasieksime tobulos įtraukties 2024 m. Iki to laiko turime kaip įmanoma labiau sustiprinti mokyklas ir mokytojus, o paskui nuolat skirti didelį dėmesį įtraukties švietime plėtrai“, – taip 2022 m. gruodžio mėnesį kalbėjo tuometė Švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė. Ir nors 2023 m. į ministro kėdę sėdo Gintautas Jakštas, ministerijos planai dėl įtraukiojo ugymo 2024 metais nepasikeitė. Tuo labiau, kad jo įgyvendinimui per 5 metus planuojama skirti 150 mln. eurų.
Tačiau panašu, kad gražūs ministerijos norai nieko nereiškia savivaldybėms. Štai vienos Rytų Lietuvos mokyklos vadovas iš savosios savivaldybės administracijos gavo nurodymą sumažinti mokykloje dirbančių pagalbos mokiniui specialistų – socialinio pedagogo ir psichologo – etatus. Priežastis – nuo 416 iki 388 sumažėjęs mokinių skaičius mokykloje. Etatus siūloma mažinti labai nedaug, vos 0,03 procentine dalimi, vietoje 1 etato paliekant 0,97. Atrodo smulkmena, tačiau čia pilnai atsiveria lietuviškojo švietimo apgavysčių anatomija. Pagal ministerijos nustatytus normatyvus vienu etatu dirbantis socialinis pedagogas ir psichologas gali dirbti ne daugiau kaip su 400 mokinių. Kai praeitais metais mokykloje mokėsi 416 mokinių, niekam nerūpėjo bent kiek padidinti šių specialistų etato normą. Tačiau vos tik mokinių sumažėjo, savivaldybės klerkams panižo rankos sutaupyti keliasdešimt eurų. Net neabejoju, kad panaši situacija yra ir kitose tiek šios, tiek kitų savivaldybių mokyklose, kuriose bent kiek sumažėja mokinių.
Užbėgant už akių oponentų tvirtinimui, kad mažėjant mokinių traukiasi ir mokyklos finansavimas, kas savo ruožtu ir lemia etatų normatyvų mažinimą, pravartu prisiminti du dalykus. Pirma, Vietos savivaldos įstatymas švietimo pagalbą apibrėžia kaip savarankišką savivaldybių funkciją. Ir nors liūto dalį reikalingų lėšų švietimo pagalbos užtikrinimui skiria valstybė, tai neatleidžia savivaldybių nuo pareigos prisidėti ir savo biudžeto lėšomis. Antra, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos tyrimo duomenimis, 2022 metais (šių metų duomenų dar neturime) net 23 savivaldybės nepanaudojo visų švietimo pagalbai skirtų lėšų ir į valstybės biudžetą metų pabaigoje grąžino 3,3 mln. eurų. Savotiška šuns ant šieno pozicija – nei atlyginimus specialistams mokėsim, nei kitur panaudosim! Toks savivaldybių elgesys gali privesti prie to, kad ir visi gražūs įtraukiojo ugdymo įgyvendinimo planai nueis šuniui ant uodegos.
Audrius Jurgelevičius
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas