Dienos naujiena, Tarptautinė veikla

Stebina neatsakingas bendrojo ugdymo sistemos finansavimo „stumdymas“

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitete, kurio nare esu, kaip pranešėja rengiau nuomonę dėl švietimo finansavimo stabilumo užtikrinimo Europos Sąjungoje. Ir čia (kaip sniegas ant galvos!) nukrito nacionalinio partijų susitarimo dėl švietimo projektas.  Partijų susitarimo gal ir reikia, bet projektas tikrai nustebino (švelniai tariant), nes jame, kaip opiausia problema, iškelta mokyklų tinklo pertvarka ir svarstomas švietimo finansavimo administravimo klausimas. Ypač nemaloniai nustebino vienas iš siūlymų: ar mokyklų tinklo finansavimą perduoti savivaldybėms, ar jį palikti valstybinėje priežiūroje.

Jau kurį laiką dėl mokyklų tinklo visur linksniuojamos savivaldybės, – esą jos labai nenoriai uždaro pustuštes mokyklas, kai mokytojų ten, neva, didžiulis perteklius, o mokinių pasiekimai labai prasti, net tragiški. Tačiau realybė rodo, kad per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje buvo uždarytos net 143 mokyklos, kurių nemaža dalis – kaimiškose vietovėse. Vien praėjusiais mokslo metais šalyje duris užvėrė 31 mokykla. Iš viso šalyje šiemet veikia 1009 valstybinės ir savivaldybių bendrojo ugdymo įstaigos.

Kas dėl mokinių pasiekimų, – jau senokai aišku, kad mokinių žinių trūkumą lemia toli gražu ne viena priežastis. Visi tyrimai rodo, jog pagrindinės priežastys yra socialinė atskirtis, mokymosi patrauklumo stoka, senstanti mokytojų bendruomenė ir prasta psichologinė mokinių ir mokytojų savijauta.  Šie aspektai, atrodo, nesulaukė politinio susitarimo autorių dėmesio.

Ar bendrojo ugdymo tikslinių dotacijų administravimas ir skirstymas padidins savivaldybių savarankiškumą bei atsakomybę už tinklo efektyvumą,  ar pagerins ugdymo rezultatus? Juk ir dabar tiek ministerija, tiek savivaldybės atsakingos už švietimo efektyvumą. Būtent šios valstybės įstaigos turėtų vykdyti tiesiogines ir priskirtas funkcijas pagal teisinius aktus, atstovauti viešajam švietimo interesui, o savivaldybės – dar ir vietos bendruomenės interesams, kad atokiuose regionuose gyvenantys vaikai nebūtų diskriminuojami, nepaisant jų teisės į kokybišką ugdymą.

O valstybė įpareigota LR Konstitucijos bei daugybės ES teisės aktų užtikrinti vienodų švietimo kokybės standartų įgyvendinimą ir vaikų pripažinimą teisės subjektais. Taigi logiškai ir teisiškai mąstant, Vyriausybė negali atsisakyti savo konstitucinės pareigos ir negali jos perkelti kitiems, tačiau to, iš tikrųjų, ir nereikia, nes jau ir dabar ji turi visus instrumentus neleisti veikti jungtinėms klasėms, mažoms mokykloms. Tereikia pakeisti Vyriausybės nutarimus dėl mokyklų tinklo pertvarkos bei sugriežtinti mokyklų veiklos taisykles, – ir klausimas bus išspręstas. Neužtenka politinės valios? Tačiau ir vietinei valdžiai tokius sprendimus priimti be galo sudėtinga ir nepopuliaru, tiesiog neįmanoma, nes  ji yra pernelyg arti rinkėjų.

Vis dėlto, savivaldybėms, panašu, toks kelias, kai papildomi švietimo milijonai suplaukia į jų aruodus,  patinka. Projekto autorių alternatyva, siūlanti svarstyti galimybę perduoti dotacijų administravimą savivaldybėms, kaip pareiškė Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė,  „būtų patraukli“ ir leistų „efektyviai spręsti ugdymo kokybės problemą“ bei atsisakyti „neefektyviai veikiančių ugdymo įstaigų“, ir netgi kai kur „padidinti mokytojų atlyginimus“. Tačiau pats mokyklų valdymo perdavimas, kaip variantas, savivaldybėms kažkodėl nepriimtinas.  Ar ne paradoksas? Kaip tada padidinti savarankiškumą, efektyvumą bei pagerinti ugdymo rezultatus? Pinigus imam, bet valdyti švietimo procesą neįsipareigojam?  Ar kelius asfaltuosim ir kitas skyles lopysim iš švietimo biudžeto?

Tiesa, partijų susitarimo projektas numato alternatyvą – valstybei prisiimti visišką atsakomybę už švietimą, kaip tai buvo Estijoje. ŠMSM herojiškai perimtų savivaldybėms priklausančias bendrojo ugdymo mokyklas, vykdančias aukštesnės pakopos nei pradinio ugdymo programas, ir „sutvarkiusi tinklą“ grąžintų jį, kaip kvapnų pyragą ant lėkštutės, nerangioms dabartinėms šeimininkėms. Tačiau švietimo ministras tai vertina skeptiškai (kam ministerijai tokia atsakomybė?).

Kodėl vietoje konkretaus pasiūlymo buvo pasiūlytos skirtinguose atsakomybės spektro galuose esančios alternatyvos – nuo didesnės atsakomybės Vyriausybei iki didesnės atsakomybės savivaldai? Ar priimdami sprendimus politikai neturėtų atsižvelgti į šiais metais Valstybės kontrolės atliktą auditą „Ar savivaldybių vykdomų funkcijų sistema sudaro sąlygas joms veikti efektyviai?“, kuris atskleidė, kad savivaldybių jau dabar vykdomų funkcijų ir jų finansavimo sistema nėra orientuota į gyventojų poreikius? Pritrenkianti išvada! Tad į ką „orientuoti“ valstybės pinigai ir savivaldybių valdininkų veikla?

Audito metu nustatyta, kad net nėra žinoma, kiek iš tikrųjų savivaldybėms kainuoja valstybinių funkcijų vykdymas, nes valstybės biudžeto lėšų poreikio apskaičiavimo metodikos nepadeda objektyviai ir pagrįstai nustatyti, kam ir kokia suma reikalinga. Kita vertus, savarankiškųjų funkcijų vykdymas privalo būti dengiamas savivaldybių biudžetų lėšomis. Tačiau paaiškėjo, kad 162,9 mln. Eur valstybės biudžeto lėšų buvo skirta vykdyti savarankišką funkciją net neatlikus šio finansavimo naudos ir poveikio vertinimo, nenustačius konkrečių ir pamatuojamų tikslų, kurių savivaldybės turi pasiekti. Todėl net nežinoma, ar skirtos valstybės biudžeto lėšos prisidėjo prie geresnės gyventojams teikiamų paslaugų kokybės. Kitaip tariant, su finansais ten visiška netvarka: niekas neatsiskaito, nieko nevertina ir nė už ką nėra atsakingas. Ir žinant visa tai, vis tiek norima savivaldybėms perkelti visą švietimo administravimo finansavimą?!

Dar anksčiau, 2017 metais, Valstybės kontrolė, atlikusi auditą „Ar gali gerėti Lietuvos mokinių pasiekimai?“, neigiamai įvertino švietimo pažangą, teigdama, kad bendrasis ugdymas Lietuvoje ne visiems mokiniams tampa raktu į geresnį gyvenimą. Audito ataskaitoje nurodoma, kad bendrojo ugdymo mokyklų tinklo pertvarka buvo vykdoma visiškai nesiekiant gerinti mokinių ugdymo rezultatų. Be to, ne visos savivaldybės ir mokyklos savo strateginiuose planuose numatė gerinti mokinių pasiekimus. Auditoriai pasigedo keliamų tikslų, orientuotų į rezultatus.

Rekomendacijose nurodoma, kad, tvarkant mokyklų tinklą, savivaldybės turėjo nustatyti aiškius tikslus, uždavinius ir kriterijus, užtikrinančius ugdymo kokybės augimą, o ministerija turėjo patvirtinti rodiklius, susijusius su gerėjančiais mokinių pasiekimais ir ugdymo kokybe. Tai užtikrintų, kad valstybės švietimo prioritetai būtų įgyvendinami kryptingai, o sprendimai priimami įrodymų pagrindu. Ar šios rekomendacijos buvo/yra vykdomos?

Gal reikia priminti, kad savivaldybė – arčiausiai gyventojų veikianti valdžios institucija, kuri, įgyvendindama priskirtas valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms) ir savarankiškas funkcijas, kasdienėje veikloje teikia (privalo teikti) vietos gyventojams viešąsias paslaugas. Tose pačiose srityse viešąsias paslaugas teikia (privalo teikti) ir centrinė valdžia, todėl jų kokybė ir prieinamumas priklauso (turi priklausyti) tiek nuo valstybės, tiek nuo savivaldybių priimamų sprendimų. Tai kas trukdo dirbti kartu, išvien?

Jei, kaip mėgstame, pasižvalgytume į kaimynus, pamatytume, kad estai prieš kelerius metus ėmė steigti valstybines gimnazijas, o nuo tada jų švietimas pradėjo klestėti, ką patvirtina ir PISA tyrimai. Tačiau  Lietuvai nė motais („anokia čia mums „žvaigždė“ Estija“) – svarbu pažerti  „neeilinių, savų“ sprendimų. Ar ne taip ir su šiais projekto pasiūlymais, o kaip jau ten bus – taip, „velniai nematė, kaip nors prasisuksim“. Kai atsakingų niekada neieškom, partijoms patogu, konkuruojant tarpusavyje, švietimą „n“ metų pristatinėti, kaip „pagrindinį valstybės prioritetą“ su nepabaigiamomis pertvarkomis, todėl nemanau, kad bet koks bendras partijų susitarimas išvis bus pasiektas.

Tatjana Babrauskienė

LŠMPS Tarptautinės veiklos vadovė

Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narė