Amerikiečių rašytojas Markas Tvenas yra pasakęs, kad yra trys melo rūšys – melas, didelis melas ir statistika. Todėl nenorėdamas būti apkaltintas šmeižtu, iš karto pereinu prie statistikos. Pasak Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, kuri remiasi Valstybės duomenų agentūros pateiktais duomenimis, vidutinis mokytojų atlyginimas 2022 metais buvo 2041,2 euras (bruto) arba 1264,6 eurai (neto). Ir tai yra 114 proc. nuo šalies vidutinio darbo užmokesčio (bruto). Šie duomenys yra paskelbti ir Ingridos Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės 2022 metų ataskaitoje. Šią statistiką vainikuoja duomenys, kad paskutiniame tų metų ketvirtyje mokytojų atlyginimai dar labiau padidėjo ir pasiekė 1408 eurus „į rankas“. Skaičiai gražūs, tačiau jie kelia nemažai klausimų bei abejonių.
Visų pirma, kaip yra suskaičiuoti deklaruojami vidutiniai atlyginimai? Ta pati ministerija pasidalino Valstybės duomenų agentūros paaiškinimu, kad mokytojų darbo užmokesčiui vertinti į tyrimo imtį išrinkta 23,2 proc. švietimo įstaigų. Šios imties pakanka apskaičiuoti visos šalies mokytojų vidutinį atlyginimą, teigia agentūra. Net nesigiliant, ar mažiau nei ketvirtadalio šalies mokyklų duomenų užtenka nustatyti visų mokyklų mokytojų atlyginimų dydį, kyla pagrįstas klausimas – kokios tai mokyklos ir kokiais kriterijais vadovaujantis buvo pasirinktos šios mokyklos? Atsakymo kol kas nėra, todėl jo paieškome patys. Kas gali paneigti, kad tikslingai parinkus didžiųjų Lietuvos miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos – didžiasias mokyklas ir jų pateiktų duomenų pagrindu „suskaičiavus“ visų šalies mokyklų mokytojų atlyginimus, turėsime mokytojui „į rankas“ mokamus 1408 eurus?
Toliau reikia atsiversti teisės aktus, kurie reglametuoja mokytojų atlyginimų dydžius bei mokyklų finansavimo tvarką. Tai yra Valstybės ir savivaldybių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo ir komisijų narių atlygio už darbą įstatymo V priedas ir Vyriausybės nutarimu patvirtintas Mokymo lėšų apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašas. Užtenka įsigilinti į įstatymo V priede pateiktus mokytojų pastoviosios dalies (mokytojams kintamoji dalis nenumatyta) koeficientus ir matome – dirbęs pilnu etatu šalies mokytojas vidutiniškai galėjo uždirbti 1601,5 euro (bruto) arba 993 eurus (neto). Kaip nesunku pastebėti, šie skaičiai gerokai skiriasi nuo tų, kuriuos pateikia Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Tik klausimas, ar visi mokytojai dirba pilnu etatu? Ministerijos administruojama Švietimo valdymo informacinė sistema (ŠVIS) rodo, kad vidutiniškai mokytojai dirba vos 0.92 etato, todėl teoriškai skaičiuojami vidutiniai mokytojų atlyginimai turėtų būti dar mažesni. Tuo tarpu norint, kad vidutinis mokytojų darbo užmokestis siektų ministerijos skelbiamą, mokytojai vidutiniškai turėtų dirti net 1,33 etato, kas yra nerealu. Dar didesnės abejonės apima, kai įsigilinama į Mokymo lėšų (didžioji dalis jų skiriamos mokytojų atlyginimams) apskaičiavimo, paskirstymo ir panaudojimo tvarkos aprašą. 2022 m. vienam mokytojo etatui finansuoti buvo skiriami 1632,6 eurai. Taigi ir šis skaičius skiriasi nuo ministerijos deklaruojamų atlyginimų. Apibendrinus tai, kas išdėstyta aukščiau, prieiname prie nepaneigiamos išvados – visoms šalies mokykloms nėra skiriama tiek pinigų, kad būtų galima mokytojams mokėti ministerijos skelbiamus atlyginimus! Šis argumentas atmeta visus ministerijos duomenimis tikinčių samprotavimus, kad didesni atlyginimai galbūt pasiekiami didinant mokytojų pareiginės algos koeficientus dėl veiklos sudėtingumo, mokant jiems priedus ir premijas.
Nekuriant sąmokslo teorijų ar kaltinant ministeriją melu, galime daryti prielaidą, kad, skaičiuojant vidutinius mokytojų atlyginimus, buvo pasirinkta ydinga metodika. Tai prielaidai patvirtinti yra net visai nesenas pavyzdys, susijęs su Lietuvos aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimų vidurkiais. Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMSS) žmonės apstulbo, kai pamatė paskelbtus aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimus. Pasiaiškus kokiais parametrais vadovaujantis jie buvo suskaičiuoti, paaiškėjo skandalingas faktas. Skaičiuojant aukštųjų mokyklų dėstytojų atlyginimus, nebuvo atsižvelgta į kolegijų, kurios irgi yra aukštosios mokyklos, dėstytojų gaunamą atlygį už darbą! Kolegijos dėstytojai uždirba mažiau nei jų kolegos universitetuose ir tokiu būdu buvo sukeltas atlyginimo vidurkis. Kokios „gudrybės“ buvo pasitelktos skaičiuojant vidutinius mokytojų atlyginimus, kol kas galime tik spėlioti.
Galų gale belieka pasvarstyti, kodėl Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai naudinga skelbti didesnius mokytojų algų vidurkius. Pirma, tiek pačiai ministrei Jurgitai Šiugždinienei, tiek ją į pareigas delegavusiai valdančių partijų koalicijai tai yra proga pasigirti savo vykdomos švietimo politikos sėkme. Tai ypač yra aktualu kalbant apie mokytojo profesijos patrauklumo didinimą ir jo prestižo kėlimą. Tačiau čia yra ir antras, gerokai svarbesnis, motyvas. Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinėje sutartyje, partijų susitarime dėl švietimo politikos (2021 – 2030) ir Vyriausybės programoje yra numatyta, kad iki 2024 metų pabaigos mokytojų vidutinis darbo užmokestis sudarys 130 proc. šalies vidutinio darbo užmokesčio. Šiuo metu ministerijos ir Vyriausybės kabinetuose dėliojamas 2024 metų biudžeto projektas, kuriame yra planuojamos ir mokytojų atlyginimo didinimui skirtos lėšos. Todėl nereikia didelio proto suvokti, kad paskelbus didesnius jau dabar esamus mokytojų atlyginimų vidurkius ir norint pasiekti pažadėtą 130 proc., kitiems metams reikės skirti mažiau lėšų. Apie tai, kad valdančiųjų galvose ši mintis jau sukasi, netiesiogiai patvirtina ir iš pirmo žvilgsnio keisti ministrės J. Šiugždinienės samprotavimai vieno Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdžio metu. Pasisukus kalbai apie tai, kad kyla vis daugiau abejonių dėl pedagogų atlyginimo vidurkio skaičiavimo metodikos, Lietuvos švietimo sistemos vairininkė miglotai užsiminė, kad pasitvirtinus abejonėms, teks peržiūrėti ankstenius susitarimus. Kokius susitarimus – Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinę sutartį ar partijų sustarimą dėl švietimo politikos – turėjo galvoje ministrė, galime tik spėlioti.
Šias mintis pabaigti norisi prisimenant politikų nuvalkiotu pažadu apie mokytojo profesijos prestižo kėlimą. Niekaip nepavyks šių pažadų rūmų (o gal pašiūrės?) pastatyti, jei jo pamatai bus renčiami iš melo (įsižeidusių atsiprašau – iš statistikos) plytų!
Audrius Jurgelevičius
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas ir
Lietuvos švietimo tarybos narys