Akstiną parašyti šį tekstą davė praeitų metų pabaigoje perskaitytos dvi naujienos. Pirmoji buvo paskelbta Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos (LŠDPS) puslapyje – joje buvo teigiama, kad „Tik streikavusių mokytojų dėka kitais metais keliami pedagogų atlyginimai: dukart po 10 procentų“. Antrą žinutę perskaičiau vieno gerbiamo mokytojo Facebook paskyroje. Diskusijoje apie LŠDPS paskelbtą pagyrą apie „nuopelnus“ padidinus mokytojų atlyginimus, raudona linija nusidriekė mintis, kad mokytojų atlyginimus valdžia tokiu dydžiu būtų pakėlusi ir be profesinių sąjungų pastangų, nes toks įsipareigojimas yra užfiksuotas politinių partijų susitarime dėl švietimo.
Tam, kad išsiaiškintume kaip gimė sumanymas vidutinį mokytojų atlyginimą prilyginti 130 procentų šalies atlyginimų vidurkiui, verta atsigręžti į istoriją, kuri, kaip žinoma nuo seno, yra gyvenimo mokytoja. 2019 metais, nerezultatyviai pasibaigus jau minėtos LŠDPS streikui (nerezultatyviai, nes nebuvo pasiekti streiko reikalavimai) tuomečio Vyriausybės vadovo Sauliaus Skvernelio iniciatyva buvo sukurta įvairių ministerijų bei profesinių sąjungų atstovų darbo grupė. Būtent šioje darbo grupėje pirmą kartą gimė mintis mokytojų ir kitų biudžetinio sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio didinimą susieti su visos šalies atlyginimų didėjimu. Darbo grupės nariai pasiūlė siekti, kad mokytojų atlyginimai siektų 130 procentų šalies atlyginimo vidurkį. Darbo grupė savo darbą baigė ir, kaip įprasta, iškilo pavojus, kad jos siūlymai bus nukišti į stalčių.
Lietuvos švietimo ir mokslo šakos kolektyvinę sutartį, kartu su dar trimis organizacijomis, pasirašiusi Lietuvos švietimo ir mokslo profesinė sąjunga (LŠMPS) 2019 m. pavasarį inicijavo derybas dėl kolektyvinės sutarties pakeitimo. Vienas iš jos reikalavimų buvo užfiksuoti, kad iki sutartos datos mokytojų atlyginimai pasiektų darbo grupės pasiūlytą dydį. Kelių mėnesių derybų rezultatas – susitarimas, kad kas metus atlyginimus didinant ne mažiau nei 10 procentų, iki 2025 m. vidutinis mokytojų atlyginimas pasieks 130 proc. šalies atlyginimų vidurkį. Derybos pasibaigė, tačiau Vyriausybė neskubėjo sudėti parašų ant kolektyvinės sutarties pakeitimų. Greit paaiškėjo ir šio gaišimo priežastis – 2020 m. valstybės biudžeto projekte nebuvo numatytos lėšos sutartam atlyginimo kėlimui. LŠMPS lapkričio mėnesį paskelbė įspėjamąjį streiką, kurio reikalavimas – valstybės biudžete numatyti trūkstamas lėšas atlyginimų didinimui ateinančiais metais ir nedelsiant pasirašyti atnaujintą kolektyvinę sutartį. Užteko 2 valandų įspėjamojo streiko ir abu reikalavimai buvo patenkinti. Tokiu būdu Vyriausybės įsipareigojimas pamečiui sutartu dydžiu kelti mokytojų atlyginimus virto kūnu. Norėdama paspartinti mokytojų atlyginimų kėlimą, LŠMPS 2020 m. inicijavo dar vienas derybas, kurių rezultatas – 130 proc. šalies atlyginimų vidurkį mokytojų atlyginimai turi pasiekti metais anksčiau, t. y. iki 2024 m. Svarbu pastebėti, kad vienintelė profesinė sąjunga – LŠDPS – visose šiose derybose nedalyvavo.
Visai logiška, kad artėjant 2020 m. Seimo rinkimams visos didžiosios politinės partijos į savo rinkimines programas įsirašė pažadą vykdyti kolektyvinę sutartį, t. y. mokytojų atlyginimus padidinti iki 130 proc. atsižvelgiant į šalies atlyginimų vidurkį. Nieko nenustebino ir tai, kad rinkimus laimėjusios partijos analogišką įsipareigojimą perkėlė į naujos Vyriausybės programą, o vėliau jis atsidūrė ir 2021 m. pasirašytame partijų susitarime dėl švietimo. Tokie yra sausi istoriniai faktai, kurių niekas nei gali, nei bando paneigti.
Vis dėlto, 2023 metų pabaigoje, po to, kai tris metus iš eilės mokytojų atlyginimai didėjo kolektyvinėje sutartyje numatytu dydžiu, LŠDPS ir kai kuriems opozicijoje buvusiems politikams kilo abejonės, ar pasiekti susitarimai bus įgyvendinami ir 2024 metais. Laimei, sveikas protas ir nuostata, kad prisiimtus įsipareigojimus reikia vykdyti, nugalėjo. Tačiau pasvarstykime, kas galėjo nutikti, jei įsipareigojimai didinti mokytojų atlyginimus būtų buvę tik Vyriausybės programoje ir partijų susitarime?
Akivaizdu, kad dalis Vyriausybės programoje esančių planų liko neįgyvendinti dėl paskutiniaisiais metais pasaulio ekonomiką sukrėtusių krizių. Kas gali paneigti, kad ir ilgalaikis mokytojų atlyginimų planas nebūtų koreguojamas? Tai liudija ir rugsėjo mėnesį Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskelbta pozicija, kad nuo 2024 m. pradžios mokytojų atlyginimus tegali didinti vos 6 procentais. Dar mažiau patikimi yra „partiniai“ susitarimai ir juose prisiimti įsipareigojimai. Šiai dienai iš partijų susitarimo dėl švietimo jau pasitraukė dvi iš jį pasirašiusių partijų, kas prikišamai rodo, kokie yra netvarūs politikų norai gerinti mokytojų darbo apmokėjimo sąlygas. Ir tik teisės akte – kolektyvinėje sutartyje – užfiksuoti susitarimai yra tvarūs, nes jų nesilaikymas plačiai atveria duris keturioms profesinėms sąjungoms skelbti visuotinį streiką.
Ir niekas nepaneigs, kad susidūrusi su dideliais ekonominiais sunkumais Vyriausybė ir karštligiškai reformavusi valstybės tarnautojų, statutinių pareigūnų bei biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo sistemas, būtų be pokyčių palikusi mokytojų atlyginimus. Taigi, mokytojai, tikintys tvirtais politikų pažadais ir gerais norais mokytojų atžvilgiu, yra mažiausiai naivūs.
O pabaigai, dar viena istorinė reminiscencija dėl garsių LŠDPS pareiškimų apie savo nuopelnus didinant mokytojų atlyginimus. Istorikai žino, o amžininkai puikiai prisimena, kaip gūdžiais sovietmečio laikais visi geri dalykai, neva vykdavo tik dėl vienos priežasties – tai padarydavo vienintelė ir pati geriausia bei neklystanti komunistų partija. Daugybėje anekdotų buvo pašiepiamas populiarus tais laikais pačių komunistų kartojamas posakis „ačiū komunistų partijai ir jos generaliniam sekretoriui“, kuriuo buvo dėkojama už gerą derlių, kartas nuo karto parduotuvėse pasirodančią dešrą ir už gerą orą. Ir visi suprasdavo – rimtai šiuos ditirambus galėjo vertinti tik visiški kvailiai. Todėl labai keista prasidėjus ketvirtam nepriklausomybės dešimtmečiui girdėti vienos mokytojų profesinės sąjungos vadovo pagyras dėl pasiekimų, prie kurių jis niekaip neprisidėjo, o kartais ir kaišiojo pagalius į ratus. Klausiu savęs – kam skirta ši žinia? Ir niekaip neapleidžia mintis, kad šis veikėjas mano mokytojų tarpe esant kvailių, kurie ir patikės jo pagyromis.
Audrius Jurgelevičius
Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas