Dienos naujiena, Tarptautinė veikla

Skaitmeninė nelygybė neleis švietimui grįžti į status quo…

Covid-19 pandemija ir karantino paskelbimas padarė didelį poveikį mūsų gyvenimui ir tapo iššūkiu mūsų sugebėjimui prisitaikyti ir būti atspariems. Netikėtai užklupusi krizė, parodė, kad virusui negalioja nei valstybių sienos, nei tautybė, išsilavinimas, pajamos ar lytis.

Švietimo sektorius į karantiną sureagavo staiga pereidamas prie mokymosi internetu. Nepaisant to, kad tai a priori tapo „nauja norma“, visgi internetinio mokymo situacija reikalauja kruopštaus įvertinimo, kaip mokiniai ir mokytojai adaptavosi tokiai permainai. Reikia rimtai apsvarstyti, ar tradicinis mokymo stilius vis dar efektyvus ir kaip galime užtikrinti mokymo tęstinumą bei prieinamumą, kai pamokos iš klasės perkeliamos į pamokas internetinėje erdvėje.

Intensyviai vykstantis didžiulio masto nuotolinis mokymas dar tik išbandomas, todėl vis dar yra nenuspėjamas ir spontaniškas. Mokiniai mokami ir vertinami internetu, neišvengiant netikslumo bei netikrumo, nes tam nėra patvirtintos metodikos. Bet svarbiausia, kad įvairūs mokymo(si) trikdžiai gali tapti ne trumpalaikiai ir vėl kartotis ateityje, o tai gali turėti ilgalaikių padarinių socialiai pažeidžiamų ir socialinės rizikos asmenų grupėms priklausantiems vaikams.

Ši krizė jau dabar atskleidė daug problemų dėl kokybiško nuotolinio mokymo(si) prieinamumo visiems: nuo interneto prieigos ir kompiuterių, reikalingų mokymuisi internetu, turėjimo, iki individualios pagalbos ir palankios aplinkos, reikalingos sutelkti dėmesį į mokymąsi. Vaikai, norintys mokytis ir palaikomi tėvų, kūrybiškai ir laisvai mokosi interneto pagalba, ir visada ras alternatyvaus mokymosi galimybes ir uždarius mokyklas. Vaikai iš nepalankios socialinės aplinkos, tokiais atvejais, negaudami individualios pagalbos, dažnai lieka atskirti. O ką daryti specialius poreikius turintiems vaikams?

Neabejotina, kad nelygybė dar labiau didės dėl (ne)galimybės visapusiškai naudotis technologijomis ir skaitmeniniais prietaisais mokymui(si). Dabartinė situacija padidina atotrūkį tarp mokinių, galinčių laisvai naudotis nuotolinio mokymosi galimybėmis ir privalumais, ir tų, kurie dėl tam tikros priežasties, turi tam ribotas sąlygas. Tarp vaikų atsiranda savotiška skaitmeninė nelygybė.

Augant nelygybei neatmestina galimybė, kad, grįžę į „normalią“ situaciją, mes nebegrįšime į status quo. Kai kurie mokiniai, jei jiems skubiai nebus skirtas ypatingas dėmesys ir suteikta pagalba, gali dar labiau atsilikti, todėl tik kolektyvinis, solidarus ir sistemingas atsakas lems, ar mes įveiksim šią problemą. Bet apie tai reikia galvoti jau dabar.

Privaloma parengti priemones, padedančias sušvelninti neigiamą nuotolinio mokymo poveikį besimokantiesiems, šeimoms ir pedagogams, o ypač – didžiausią atskirtį patiriančių grupių mokiniams. Bendradarbiavimas nacionaliniu ir tarptautiniu mastu, padės suderintai panaudoti tam skirtus atvirus internetinius švietimo išteklius, skaitmenines mokymosi platformas bei paskatins technologijų įmones prisijungti prie šių pastangų. Tai gali tapti impulsu pertvarkyti mokymo programas bei mokymosi aplinkas pagal XXI amžiaus poreikius.

Akivaizdu, kad skaitmeninės technologijos padeda rasti visiškai naujus atsakymus – ko, kaip, kur, kada ir kodėl žmonės mokosi. Tai leidžia pamatyti, koks visgi sudėtingas yra mokytojų darbas, o kartu šios technologijos padidina mokytojų vaidmenį ir atsakomybę perduodant gautas žinias ir tampant  žinių kūrėjais, repetitoriais, mentoriais, vertintojais, žinių pasaulio gidais ir palydovais.

Jau šiandien aišku, kad vien tik skaitmeninės mokymosi sistemos ir priemonės negali tiesiog išmokyti dalyko ir visiškai pakeisti mokytojo, bet sistemos gali vienu metu stebėti, kaip jūs mokotės, kaip išmokstat, kokios užduotys jus domina, o kokios atrodo nuobodžios ar sudėtingos. Šios sistemos gali pritaikyti mokymąsi pagal jūsų asmeninį mokymosi stilių su kur kas didesniu detalumu ir tikslumu nei bet kuris tradicinis klasės mokymas. Panašiai virtualios laboratorijos suteikia kiekvienam galimybę ne tik mokytis, bet ir kurti, eksperimentuoti ir mokytis iš eksperimentų.

Tačiau technologijos geros tiek, kiek tikslingai ir rezultatyviai jos panaudojamos, o kita mokymo(si) tandemo dalis yra MOKYTOJAS. Kiek mokytojas yra pasirengęs organizuoti, tiek ir bus efektyviai panaudotos visos naujausios technologijos.

2018 m. PISA apklausė mokyklų direktorius apie įvairias jų vadovaujamų mokyklų galimybes tobulinti mokymą ir mokymąsi naudojant skaitmeninės technologijas. Paaiškėjo, kad vidutiniškai visose EBPO šalyse tik 65 proc. 15-mečių mokosi mokyklose, kurių direktoriai mano, kad jų vadovaujamų mokyklų mokytojai turi reikiamus techninius ir pedagoginius įgūdžius integruoti skaitmenines technologijas į mokymą. Tai įrodymas, kokių apimčių mokymo(si) poreikiai laukia švietimo sistemų, reikalingų pasirengti kokybiškam ir lygias galimybės užtikrinančiam nuotoliniam mokymui. Reikia padidinti skaitmeninio mokymosi galimybes mokytojams ir skatinti mokytojų bendradarbiavimą nacionaliniu lygiu ir už valstybių ribų.

Yra sakančių, kad technologijos gali apeiti mokyklas, mokytojus ir tiesiogiai susisiekti su besimokančiaisiais. Bet vėlgi, tai tinka tik tiems mokiniams, kurie yra motyvuoti, atsparūs nesėkmėms, turi susikūrę mokymosi strategijas ir, be abejo, turi tėvų paramą dirbti savarankiškai.

Didžiausia šios krizės rizika yra ta, kad subyrės mokyklų sukurta socialinė struktūra. Mat, mokymasis mokykloje nėra sandoris, kai mokiniai yra pasyvūs turinio vartotojai, kur mokykla tik teikia paslaugas, o tėvai su vaikais yra tik klientai. Mokymasis mokykloje juk visada vyksta per besimokančiųjų sąveiką su mokytojais, per socialinę aplinką, fizinį bendravimą ir bendradarbiavimą ir tai –  nemažiau svarbu nei kiti didaktinės sistemos komponentai.

Per ateinančias savaites ir mėnesius mokinių sėkmė (ypač rizikos grupių) kritiškai priklausys nuo glaudžių ryšių su mokytojais palaikymo. Jau dabar mokyklos turi surasti būdų, kaip mokytojai mokiniams galėtų būti socialiai artimi, kai yra fiziškai nutolę. EBPO duomenys rodo, kad tam yra palanki aplinkybė: 9 iš 10 mokytojų teigia, kad jie pasirinko šią profesiją norėdami pakeisti vaikų gyvenimą, o trys ketvirtadaliai aiškiai nurodo galimybę pagelbėti socialiai remtinoms grupėms. Švietimo sistemos užduotis yra padėti mokytojams vykdyti šią misiją.

Pasaulis pasikeitė ir jau nebegalime pasikliauti vakarykščiais sprendimais. Jei mokykla nėra pasirengusi keistis, visuomenės akyse ji praras savo vertę. Mokytojai jau pademonstravo savo operatyvų prisitaikymą prie naujos situacijos, intuityviai ir kolegiškai darydami tai, kas tinka jų mokiniams (tiesa, herojais kol kas nevadinami). COVID-19 suteikia švietimo sektoriui galimybę iš naujo apibrėžti savo santykius su visuomene, o švietimo vadovams – parengti veiksmingą strategiją, kurioje mokytojams tektų ne tik ypatingas vaidmuo, bet ir tinkamas jų darbo įvertinimas.

LŠMPS tarptautinės veiklos vadovė ir EESRK narė Tatjana Babrauskienė