Dienos naujiena

Darželių auklėtojos — lyg švietimo pamotės nuskriaustos podukros

Penkiuose iš šešių Žemaitijos sostinės darželių šį ketvirtadienį, lapkričio 28 d., dvi valandos nuo darbo pradžios, mažųjų telšiškių, kaip įprasta, nelauks besišypsančios jų auklėtojos, neims už rankos, nesives į grupę. Moterys, visada atiduodančios savo šilumą ir širdį vaikams, šįkart pasiryžo rimtam protestui — dviejų valandų įspėjamajam streikui prieš nepagarbą ir patyčias, kaip pačios sako, iš savo labai sunkaus ir sudėtingo kasdienio darbo.

Apie tai, kas verčia darželių auklėtojas, nors jas dabar, pasirodo, reikia vadinti, mokytojomis — taip nusprendė LR Švietimo, mokslo ir sporto ministerija — imtis tokių kardinalių priemonių, laikraštis „Kalvotoji Žemaitija“ kalbasi su lopšelio-darželio mokytoja metodininke, Lietuvos švietimo ir mokslo profesinės sąjungos Telšių rajono susivienijimo pirmininkės pavaduotoja Aušra Jonkiene (nuotraukoje).

— Kaip šiandien jaučiasi darželių auklėtojos, nuo rugsėjo gavusios mokytojų vardą? Kartais susidaro įspūdis, kad spręsdama švietimo finansavimo klausimus, šalies valdžia su jumis elgiasi lyg su švietimo podukromis?
— Tikrai, kai iki šiol būdavo pajudinamas koks nors švietimo finansavimo ar pedagogų darbo sąlygų gerinimo klausimas, pasijusdavome užmirštos, paliktos kažkokiems kitiems „geresniems“ laikams, kuo ne švietimo podukros?! Visada pagrindinis dėmesys buvo skiriamas bendrojo lavinimo mokyklų pedagogams. Nors, žinoma, to dėmesio net jiems neužtenka.
Skaudina, kai matome, kaip šalies Vyriausybė žaidžia: vieniems prideda, kitiems nuima. Ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo specialistai paprastai lieka užribyje, jiems sakoma: palaukite… Palaukite, kol mokytojams bus įvestas etatinis apmokėjimas, tada esą ateis ir ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo eilė. Laukiame. Ne vienerius metus. Ir skaičiuojame neteisybes. Pavyzdžiui, jeigu bendrojo lavinimo mokytojams atlyginimo koeficientas didinamas išdirbus 20 ir 25 metus, mums tai netaikoma. Mokytojams mokamas kelių procentų priedas, jei jų klasėje yra bent vienas specialiųjų poreikių vaikas, mums — tik jei turime du ir daugiau. Jeigu pradinių klasių mokytojams turėti etatą užtenka 20-24 kontaktinių valandų etatui, mes dirbame 33 kontaktines valandas. Pasiruošimui darbui, daugybei įvairiausių popierinių darbų, kaip mes dar labai kuklindamosi suskaičiavome, kiekvieną savaitę sugaištame mažiausiai po 14 val., mums apmokamos 3 val. Dirbame namuose, po darbo. Žinoma, nukenčia mūsų šeimos. O juk darželių mokytojų atlyginimai net 30 proc. mažesni. Tuo metu kvalifikaciniai reikalavimai vienodi.
Tiesa, nuo šiųmečio rugsėjo mus pavadino mokytojomis, nebe auklėtojomis. Belieka graudžiai juokauti — prasidėjo mūsų profesijos prestižo kėlimas, nereikalaujantis nė cento iš valstybės biudžeto…
— Kaip atrodo įprasta darželio auklėtojos darbo diena? Su kokiomis problemomis ir džiaugsmais tenka susidurti?
— Pradedame darbą nuo ankstyvo ryto. Turėtume dirbti 7 valandas 12 minučių per dieną. Bet neįmanoma su turimais etatais sudaryti darbo grafikų. Todėl kas trečią dieną turime dirbti 10 valandų 30 minučių. O dirbame su 20 vaikų darželio grupėje. Lopšelio mokytojos — su 15 vaikų. Pritariame spaudoje, televizijoje girdimai nuomonei, kad daugėja specialiųjų poreikių vaikų. Pastebime tai kasdieniame savo darbe. Ne kartą Savivaldybėje, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje sakėme, kad būtini vaiko pagalbos specialistai ikimokyklinėse įstaigose. Girdime atsakymus: nėra lėšų ir nėra specialistų. Su pavydu žiūrime į kitų rajonų darželius, kurie turi psichologus, spec. pedagogus savo įstaigoje. Mes turime suktis iš tikrai sudėtingų situacijų pačios. Tiesa, nuo šių metų rugsėjo Telšiuose visiems darželiams skirta po 0,25 etato specialiojo pedagogo. Etatus įvedė, bet pinigų niekas nedavė. Kai kurie darželiai specialistų net nepriėmė, nes biudžetas to neleidžia. Labai liūdna, kad kartais susiduriame ir su tėvelių keistoka pozicija: mes, kaip specialistai, akivaizdžiai matome, jog vaikas turi spręstinų problemų, tačiau jo tėvai nesutinka jų spręsti, ištirti vaiko. Kitą kartą jaučiamės beviltiškoje padėtyje, kai, nors ir labai norėdamos padėti, išklausyti vaiką, mes tiesiog fiziškai to negalime suspėti padaryti. Grupėje yra 20 vaikų. Ir visi reikalauja dėmesio, švelnumo bei meilės.
— Visuomenė darželių mokytojoms kelia vis didesnius reikalavimus. Kaip sekasi atitikti juos?
— Taip, reikalavimai tikrai auga. Suprantu, kad kiekvienai šeimai jos vaikas yra pats brangiausias ir svarbiausias. Bet mokytoja turi tik dvi rankas, o vaikų — 20. Ir visi vienodai svarbūs. Labai stengiamės patenkinti tėvelių poreikius. Deja, mokytoja nėra kompiuteris. Ir nieko keisto, kad ne visada darbo pabaigoje mūsų veiduose tėveliai mato šypsenas. Be galo daug mūsų darbe ir popierizmo, ir renginių. Veiklos turi būti individualizuojamos, diferencijuojamos. Jaučiama konkurencija tarp įstaigų.
— Kas labiausiai piktina darželių mokytojas?
— Tikrai pikta, kai negauname net to, kas privalo būti užtikrinta pagal dabar galiojančius teisės aktus. Pavyzdžiui, higienos normose parašyta, kad grupėje nuo darbo pradžios iki pabaigos turi dirbti du žmonės, vienas iš jų — pedagogas. Mūsų Savivaldybėje niekaip neišsprendžiamas šis klausimas — trūksta lėšų finansuoti būtinus auklėtojų padėjėjų etatus: dabar auklėtojų padėjėjos į darbą ateina vėliau, jos turi pietų pertrauką ir išeina anksčiau. Tiesa, kažkaip kitose savivaldybėse tokioms reikmėms lėšų surandama.
Taigi jaučiamės nuskriaustos. Ir vis laukiame… Ne tik laukiame. Dirbame su profsąjunga. Pati dalyvavau tuometės švietimo ir mokslo ministrės įsakymu patvirtintoje švietimo darbo grupėje „Dėl ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo pedagogų ir pagalbos mokiniui specialistų darbo apmokėjimo nuostatoms įvertinti“. Diskutavome, tarėmės, lyg ir pradėjome sudėlioti taškus ant i. Darbas nutrūko dėl pernykščių neramumų, kai kolegos iš kitos profesinės sąjungos užėmė ministerijos pastatą. Tuomet visų dėmesys nukrypo į kitus reikalus ir darželių reikalai vėl atidėti į šalį…
Su didele viltimi laukėme artėjančių 2020 metų, kai pagal pasirašytus susitarimus su ministerija darželių pedagogų finansinė padėtis turėjo pagerėti, bet 2020 metų biudžeto projektas parodė — valdžios atstovai pamiršo visus susitarimus…
— Esate viena iš profesinių sąjungų lyderių rajone. Kaip ši veikla padeda spręsti darželių pedagogų darbo problemas?
— Mes, ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo mokytojos, tikrai jaučiame didelį mūsų profesinės sąjungos — LŠMPS pirmininko Egidijaus Milešino ir jo komandos palaikymą. Vėl atkurta ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo iniciatyvinė darbo grupė. Tikiuosi, kad, pasibaigus streikams, po kurių, viliuosi, pagerės finansinės mūsų darbo sąlygos, pagerės ir darbo sąlygos, t.y., sumažės vaikų skaičius grupėse, padaugės nekontaktinių darbo valandų, atsiras daugiau pagalbos specialistų ikimokyklinėse įstaigose ir pan. Mūsų pedagoginis personalas ne jaunėja, o jaunimas tikrai nenori dirbti tokio sunkaus darbo, tokiomis sunkiomis darbo sąlygomis už tokį mažą atlyginimą. Jau seniai praėjo tie laikai, kai „už tvoros laukė šimtai norinčių dirbti“. Darbo profesinei sąjungai bus dar labai daug. Valstybės biudžete, kaip girdime, pinigų nedaugėja. Dirbant darbo grupėje ministerijoje, teko išgirsti įdomių samprotavimų, pavyzdžiui, kad ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo specialistai galėtų dirbti tik iš ryto, o po pietų vaikus galėtų prižiūrėti bet kas, be jokio išsilavinimo. Nes tai valstybei kainuotų pigiau… Negi mūsų mažieji piliečiai tik tiek verti?
— Jau šią savaitę įsijungiate į įspėjamąjį streiką. Kaip jis vyks?
— Telšių mieste yra 6 ikimokyklinės įstaigos. Iš jų 5 dalyvaus 2 valandų įspėjamajame streike lapkričio 28 d. Įstaigose auklėtojos vaikus pasitiks pasibaigus streikui, t.y., nuo 9 val. ryto. Pirmą kartą streiko reikalavimuose yra tiek daug punktų, kurie turėtų pagerinti ikimokyklinio ir priešmokyklinio mokytojų darbo sąlygas. Labai norisi tikėtis, kad tikrojo streiko nebereiks ir užteks tik šio dviejų valandų įspėjamojo streiko. Labai tikimės supratimo, geranoriškumo ir palaikymo iš tėvelių.
— Dėkojame už pokalbį.

Laikraščio „Kalvotoji Žemaitija“ straipsnis