Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

Tam giliam šuliny sėdi kas trečias Lietuvos vaikas (3)

2016 Sausio 5d.

Dar 2014 metais tarptautinė organizacija „Save the Children International“ (liet. „Gelbėkit vaikus“), remdamasi naujausiais prieinamais  „Eurostat“ duomenimis ir atlikusi vaikų socialinės atskirties ir skurdo tyrimą, apimantį 28 Europos Sąjungos šalis ir Norvegiją, Islandiją bei Šveicariją, atkreipė dėmesį į grėsmingą Lietuvos situaciją – 2012 m. duomenimis (vėliausi prieinami duomenys) beveik trečdalis Lietuvos vaikų (31,9 proc.) – ant skurdo slenksčio.

Galbūt pastebima ne visiems, ypač nematoma Lietuvos politikams, bet pokriziniu ekonominio augimo laikotarpiu augo ne visų socialinių grupių gerovė, o atskirtis tarp turtingųjų ir vargšų vis didėjo ir toliau auga.  Gal jau laikas susivokti, kad vaikams trūksta ne tik tėvų, bet ir valstybės dėmesio?
 
Kodėl tik dabar sukruto valstybės vadovai rodydami ypatingą dėmesį tragiškai vaikų  situacijai? Tai juk jų tiesioginė pareiga ir atsakomybė – vadovaujantis Konstitucija, valstybės politiką vaiko teisių apsaugos srityje nustato Seimas ir Prezidentas, o Vyriausybė užtikrina šios politikos įgyvendinimą kiekvienai ministerijai pavesdama tam tikrą valstybės valdymo sritį.
 
Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija įpareigoja, kad formuojant valstybės politiką vaikams būtų pabrėžiami šie pagrindiniai elementai: geriausių vaiko interesų užtikrinimas, investicijų į vaikus didinimas, viską apimančios vaikų politikos koordinavimas, specialios vaikų politikos formavimas, sistemingas informacijos apie vaikus rinkimas, nepriklausomos vaiko teisių stebėsenos institucijos įsteigimas, vaikų dalyvavimo priimant su jais susijusius sprendimus šeimoje ir visuomenėje skatinimas (http://www.undp.lt).
 
Valstybės „rūpestis“ atsispindi tarptautiniuose tyrimuose:  Lietuvoje apie 28 proc. vaikų vis dar gyvena netinkamomis sąlygomis t. y. name ar bute su lašančiu stogu, neužsidarančiomis durimis ar langais ir kitais panašiais nepatogumais, o  netinkamos gyvenimo sąlygos – nesaugi bei nešvari aplinka, kenkia vaiko sveikatai, vystymuisi, išsilavinimui ir socialiniam gyvenimui.
 
„Save the Children International“ atliktame tyrime pabrėžiama, jog svarbiausias dalykas, norint užtikrinti lygias vaikų teises ir panaikinti skurdą, yra geras ir visiems vienodas kokybiškos ikimokyklinės vaiko priežiūros, švietimo bei nemokamo aukštojo mokslo užtikrinimas. Tačiau, tyrimo duomenimis, Lietuvoje valstybės užtikrinamos iki 3 metų amžiaus vaiko priežiūros pakanka tik apie 10 proc. šio amžiaus šalyje gyvenančių vaikų, o 3-6 metų valstybės užtikrinama vaiko priežiūra gali naudotis virš 60 proc. šalies vaikų.
 
Atsigaunant Lietuvos ekonomikai ir ūkiui nuo 2009 m., nors švietimui iš nacionalinio biudžeto skiriama panaši lėšų suma, jos lyginamoji su bendru vidaus produktu (BVP) dalis kasmet mažėja ir yra arti 4 proc., nors 2013 metais patvirtintoje Valstybinėje švietimo 2013–2022 metų strategijoje pabrėžiama, kad „itin svarbu išlaikyti Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO), taip pat OECD rekomenduojamą ne mažesnę negu 6 procentų bendrojo vidaus produkto valstybės biudžeto dalį švietimui ir paisyti Europos Tarybos rekomendacijos dėl 2013 m. Lietuvos nacionalinės reformų programos, kurioje nurodoma didinti išlaidų dalį moksliniams tyrimams ir švietimui. Strategijoje užsibrėžtas siekis, kad 2022 m. nacionalinės išlaidos švietimui kaip BVP dalis sieks 6 proc.
 
Verčia abejoti, ar pagal paskirtį yra naudojami ir milijonai europinės finansinės paramos – dažniausiai jie atitenka prie įvairių ministerijų prisidauginusių institucijų siauriems interesams tenkinti. Tačiau daugelis problemų kyla ne tik dėl finansinių problemų, o yra susiję su nepakankamu vaiko teisių vertinimu apskritai. Lietuvoje galimai yra pažeidžiama Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija.

Akivaizdu, kad vaikų teisių apsaugos sistema Lietuvoje neveikia: seniūnai, socialiniai darbuotojai (paprastai – moterys?), policija rodo bejėgiškumą ir stengiasi pirštu parodyti į įstatymus. Kas kaltas, kad decentralizuota vaiko apsaugos sistema, kad 60-yje savivaldybių veikia „60 skirtingų vaiko apsaugų“, kurios valstybės biudžeto yra išlaikomos bet visiškai neprižiūrimos? Gal garsiai šiuo metu rėkiantys politikai ir valstybės vadovai  susivoks, kad ši sistema turėtų būti koordinuojama centralizuotai, tai yra prisiimti atsakomybę už šią sritį?

Romų situacija dar prastesnė – su jais dirbanti vaikų dienos centro „Padėk pritapti“ vadovė Inga Kreivėnaitė teigia, kad sostinės Kirtimų gyvenvietės šeimos susiduria su didžiuliu skurdu: vaikams trūksta maisto bei drabužių. Namų sąlygos nėra pritaikytos vaikams mokytis bei saugiai augti. Pasak I. Kreivėnaitės, skurdas – viena pagrindinių nesimokymo priežasčių. Skursdami žmonės pirmiausia stengiasi patenkinti savo bazinius poreikius ir tik būdami sotūs bei apsirengę, gali pagalvoti apie išsilavinimą.

Vaiko teisių apsaugos tarnybos pripažįsta, kad dėl žmogiškųjų išteklių stokos, darbo su socialinės rizikos šeimomis srityje susiaurinama pati socialinės rizikos šeimos samprata. Faktiškai dirbama tik su sudėtingiausiomis šeimomis, kuriose problemos yra taip įsišaknijusios, kad socialinio darbuotojo darbas jau neduoda jokių rezultatų.

Lietuvoje daugėja ir elgesio sutrikimų turinčių vaikų.  Tai – mokyklos nelankantys arba retkarčiais joje apsilankantys, savo elgesiu keliantys pavojų arba darantys žalą sau ar aplinkiniams, vaikai. Siekiant padėti jiems įveikti ydingą elgesį yra taikoma minimalios priežiūros priemonių sistema, skirta tokių vaikų ugdymui ir socialinės pagalbos teikimui. Pavyzdžiui, vaikas gali būti įpareigojamas lankytis pas specialistą, mokytis pagal tam tikrą mokymo programą, dalyvauti prevencinėse, socialinių įgūdžių ugdymo ar kitose vaiko elgesį koreguojančiose programose.

Verta priminti, kad mokykla pati tradiciškai atlikdavo dalį šių funkcijų, tačiau daugiau nei prieš dešimtmetį valstybės lėšomis nustojus finansuoti prailgintos dienos grupes mokyklose, ši paslauga tapo mokama. Dabar mokytojai, norėdami pagelbėti vaikui bei iki vakaro dirbantiems tėvams, kartu – papildomai užsidirbti, perka verslo liudijimus ir už laiką, po pamokų leidžiamą mokykloje, ima nustatytą užmokestį. Šiais mokslo metais iš jų prašoma užmokėti ir už patalpą, dažniausiai – savo pačių klasę, kurioje veikia prailgintos dienos grupė. Nepasiturinčios šeimos piktinasi, kad visą dieną dirbantys ir šeimą aprūpinti besistengiantys tėvai neišgali už prailgintos dienos grupes sumokėti, ypač jei šeimoje auga ne vienas vos pradėjęs lankyti mokyklą vaikas.

Valstybės kontrolė 2015 metais savo ataskaitoje „Ar vaiko minimalios priežiūros priemonės užtikrina pagalba vaikui“ akcentavo, kad pagalba elgesio sutrikimų turintiems vaikams turi būti efektyvesnė.

„Nuo to, kaip bus įgyvendinama vaiko minimali priežiūra, priklauso, ar pagerės elgesio sutrikimų turinčių vaikų elgesys, ar bus išugdytos visuomenėje priimtinos vertybių nuostatos ir socialiniai įgūdžiai, kurie ateityje padės vaikams tapti atsakingais piliečiais, – sakė valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė. – Deja, nors ši priemonė taikoma vis didesniam vaikų skaičiui, daugėja vaikų, kuriems tokios pagalbos neužtenka ir kurie vėliau nukreipiami į socializacijos centrus“.

Valstybės kontrolei apklausus 58 iš 60 savivaldybių nustatyta, kad 94 proc. atvejų, kai mokykla kreipėsi dėl pagalbos priemonių vaikui skyrimo, pati savivaldybė buvo paskirta jų vykdytoju, nors savivaldybei pačiai reikia kitų institucijų ar specialistų, kurių ji neturi, pagalbos. Taigi, mokytojai priversti kažkaip spręsti problemas, į kurias valstybė numojo ranka.
 
Be to, ir mieste, ir kaime gyvenantiems vaikams vienodai prieinamos tik socialinių pedagogų paslaugos, kitų specialistų trūksta. Dar viena problema – netolygus švietimo, švietimo pagalbos ir socialines paslaugas teikiančių įstaigų pasiskirstymas. Atokesnėse vietovėse gyvenantiems ir socialinę atskirtį patiriantiems vaikams jos yra sunkiau prieinamos. Auditoriai pažymėjo, kad trūksta programų, kurios būtų specialiai pritaikytos elgesio problemų turintiems vaikams arba jos yra mokamos, o savivaldybės dalyvavimo programose išlaidų dažniausiai nekompensuoja.


Dažnai vaiko elgesio problemos yra susijusios su jo aplinka, tad svarbu teikti kompleksinę pagalbą vaikui ir jo šeimai. Tačiau tokios pagalbos šeimos sulaukia retai.

Valstybės kontrolė Švietimo ir mokslo bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoms pateikė rekomendacijas, kaip tobulinti dabar taikomą vaiko minimalios priežiūros sistemą, užtikrinant, kad pagalba vaikams būtų efektyvi ir duotų didesnį rezultatą. Tačiau, abi ministerijos, panašu, ir toliau problemų sprendimą, kartu su nemenku finansavimu, patikės sau pavaldžioms ir dažnai ministerijos darbuotojų darbą dubliuojančioms ar šiaip sau veiklą imituojančioms institucijoms, kurios taip pat prirašys daugybę rekomendacijų ir geros patirties pavyzdžių, prieš tai nemažai „paturistavę“ Europoje, o gal ir už jos ribų.

 

Tatjana Babrauskienė
Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *
Komentarai:
2016-01-06 09:46:47 | Taigi

Tai ne Kėdainių tragedija, o visos Lietuvos. Vargšai niekam nerūpi. Na nebent prieš rinkimus....

2016-01-06 09:21:56 | Danutė

Puikus straipsnis. Tai turi rūpėti visiems!

2016-01-05 14:22:38 | Rasa

Bravo, Tatjana ! bent vienas analitinis įsikišimas iš profsąjungų pusės ! Dar apie soc. ir spec.pedagogams, mokytojams, klasių vadovams primetamas papildomas neapmokamas funkcijas, rūpinantis šiais vaikais reiktų garsiai pasisakyti. Apie vaikų globos namų išnaikinimą ir spec.pedagogų pavertimą soc.darbuotojais, apie ubagiškas jų algas, - juk visa tai ir yra priežastys to, kas jau dabar vyksta...

«Atgal
Lietuvos švietimo profesinė sąjunga
Reklama
 
 







 


Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.