Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

Tamsioji mokyklos pusė (0)

2013 Rugpjūčio 6d.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Panevėžio balsas

Rugsėjo 1-ąją į mokytojų kambarį įlėkusi mokytoja džiaugsmingai šūkteli: su švente, kolegos! Kitas ateina, matyt, išvargęs po vasaros darbų, abejingai burbteli: ir vėl rugsėjis. Trečiasis įpuola sutrikęs: klausykit, jau rugsėjis, kada bus artimiausios atostogos?

Kurį tarp pedagogų sklandančio anekdoto variantą pasirinktų už mokinio pažeminimą teismo įspėtas kūno kultūros mokytojas? Fizikė, išvesta iš kantrybės ir vidury pamokos patraukusi, kur akys mato, ir atsidūrusi ligoninėje? Jauna mokytoja, stojusi ginti septintoko nuo šakute jam į kaklą besitaikančio augaloto bendraklasio?

Rugsėjo 1-ąją juos mokiniai apdalins glėbiais gėlių, o jau kitą dieną už nugarų iškels vidurinį pirštą. Rusiški keiksmažodžiai, „durniai“ ir „gaidžiai“ jau nebe tik kalėjimo, bet ir dažnos mokyklos žargonas.

Keiksmažodžių neišmuši

Vienos Panevėžio pagrindinės mokyklos mokytoja – išorės vertintoja, nuvykusi tikrinti Kauno sporto ir sveikatingumo vidurinės mokyklos kolegų darbo, negalėjo atsistebėti pamačiusi visai kitokią, nei jai įprasta, mokytojo kasdienybę.

„Nepatikėsite, bet nei pamokose, nei per pertraukas neišgirdau nė vieno keiksmažodžio. Su išorės vertintojais per savaitę stebėjome 100 pamokų ir nė vienas neužfiksavome drausmės problemų. Sugrįžus į savo mokyklą prireikė laiko persiorientuoti“, – neslepia pedagogė. Moteris nenorėjo, kad būtų minimas jos vardas, – už atvirumą mokykloje ji galinti turėti nemalonumų.

12-a metų pedagoginį darbą dirbanti panevėžietė pastebėjusi, kad per tą laiką mokytojų ir mokinių santykiai pablogėjo. Dar prieš dešimtmetį per pamoką pedagogus šokiruodavę keiksmažodžiai dabar atsidūrė švelniausių „nusikaltimų“ sąraše.

„Kai išgirstu per pamoką nusikeikiant, ironizuoju, kad rusų kalbos kabinetas vienu aukštu žemiau. Ir per klasės valandėles apie kultūrą kalbu, ir šiaip bendraudama, bet keiksmažodžių neišmuši“, – mano mokytoja.

Taikėsi subadyti bendraklasį

Pašnekovei drausmės problemų kyla gerokai mažiau nei kolegoms. Mokytoja sako pasistengianti susidraugauti su blogiukais taip, kad vėliau šie net jos dėstomo dalyko olimpiadose dalyvauja. Vis dėlto ir jai teko patirti, kad pedagogo darbas irgi pavojingas.

Nuskambėjus skambučiui į pamoką mokytojos akivaizdoje klasės tarpduryje visada tylenis septintokas iš valgyklos atsinešta šakute puolė badyti dažnai jį pašiepiantį bendraklasį. Užpultas šakute į kaklą gavęs vaikas nuo gerokai ūgiu jį lenkiančio užpuoliko suskubo slėptis už smulkutės mokytojos nugaros.

„Sužalotą mokinį kažkas nuvedė pas seselę. Buvau viena su būriu mokinių, iš kurių vienas atrodė nebevaldomas. Kažkaip man pavyko jį nuraminti ir nuvesti pas direktorių. Ten patyriau turbūt dar didesnį šoką: direktorius liepė man eiti vesti pamokos.
Tada supratau, kad mokytojas turi būti viskuo – tramdytoju, prižiūrėtoju, psichologu“, – pasakojo mokytoja.

Linkėjo suėsti rykliams

Praėjusių Kalėdų pedagogė nė nenori prisiminti. Užuot per gražiausias metų šventes atsidavusi šeimai, ji prapliupdavo ašaromis pagalvojusi apie darbą. Iš pusiausvyros išvedė išskirtinio mokytojos dėmesio reikalavusio septintoko išsidirbinėjimai: nuolatinės replikos per pamoką, spjaudymas ant kitų mokinių daiktų, demonstratyvus elgesys.

„Iš jo auklėtojos net esu išgirdusi, kad jei sureikšminu tokius dalykus, man turbūt jau ne vieta mokykloje“, – pamena mokytoja. Jos kantrybė trūko, kai per pamoką klasei žiūrint filmą neklaužada ėmėsi terorizuoti mokytoją linkėdamas jai būti suėstai ryklių. Kai pedagogė verkdama nuėjo pas direktorių, šis net pamanė, kad mirė kas nors iš artimųjų. Mokytojai patarė tiesiog nekreipti dėmesio į neklaužadą, drįsusį net direktorių pasiųsti kuo toliau.

Iš klasės – į ligoninę

Vaiko mama į mokyklą buvo iškviesta tik tuomet, kai įžūliu septintoku pradėjo skųstis visi mokytojai. „Jis manęs atsiprašė pasiteisinęs, kad jam „užeina“. Dabar jau viskas gerai, nes susirado panelę ir pradėjo sportuoti“, – pasakojo atkentėjusi pedagogė.

Vis dėlto per 12-a metų mintis keisti darbą jai kilo vos porą kartų. Anot jos, viską atperka malonūs dalykai.
„Aštuntokai per paskutinę pamoką paprašė leisti parašyti man laiškus, vėliau juos skaitydama mokytojų kambaryje vos tramdžiau laimės ašaras ir galvojau, kad esu ten, kur ir turiu būti. Norėčiau nebent pakeisti mokyklą, dirbti gimnazijoje, kur ateina motyvuoti vaikai“, – svarstė mokytoja.

Ašaros – vienas švelniausių proveržių išsekusiems pedagogams. Anot pašnekovės, ne vienoje mokykloje būtų galima rasti mokytojų, netekusių pusiausvyros ir atsigulusių į ligoninę. Tik apie ligos priežastis viešai nekalbama.
Kai per pamoką fizikos mokytoja išėjo iš klasės ir niekam nieko nepasakiusi kaip stovi patraukė tiesiai per mokyklos stadioną, kolegos puolė ieškoti jos artimųjų. Grįžusi iš ligoninės pedagogė atsisakė patyčių jai negailėjusios klasės.

Visuomenės ydų atspindys

Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas Audrius Jurgelevičius pedagogu dirba 28-us metus. Elektrėnų „Ąžuolyno“ pagrindinėje mokykloje istoriją dėstančio mokytojo nuomone, tuo, kas vyksta nūdienos mokykloje, stebėtis neverta.
„Besipiktinantiems dabartiniais mokiniais siūlyčiau pažiūrėti į visuomenę. Mokykla tėra jos veidrodis. Sovietmečiu visi drebėjo prieš valdžią ir sistemą, dabar esame greiti kritikuoti. Nesakau, kad tai gerai ar blogai, bet taip yra – viską rėžiame į kaktą. Lygiai tokie patys ir vaikai, jie nebeprilaiko liežuvio“, –„Panevėžio balsui“ teigė A. Jurgelevičius.

Jei gatvėje užmušama dėl dviračio, suaugusieji leidžia sau nusišlapinti prie prezidentūros, girti iš baro šlitiniuoja net pensininkai, A. Jurgelevičiaus nuomone, neturėtų stebinti ir savo teises keiksmažodžių tiradomis ginantys paaugliai.
Pedagogui keisčiau atrodo pačių mokytojų pozicija, primenanti stručio elgseną. Dažnas tiesiog nežino savo teisių arba net žinodamas jomis nesinaudoja.

„Niekas nesistebi, jei skiriama administracinė bauda nusikeikusiam viešojoje vietoje. Lygiai taip pat už keiksmus klasėje gali būti baudžiamas mokinys, bet mokytojai tokius incidentus nutyli, kad tik neišlįstų į paviršių“, – pastebi A. Jurgelevičius.
Vis dėlto, jo nuomone, būtų neteisinga konfliktinėse situacijose kaltinti tik mokinius. Jo nuomone, kai kurios mokytojos, ypač vyresnio amžiaus, taip išbalansuoja vaikus, kad joms iš tiesų būtų verta pagalvoti, ar tinka dirbti mokykloje.

„Pats esu pastebėjęs, kad jei nepakankamai pasiruoši pamokai, iš karto kyla drausmės problemų“, – akmenį ir į kolegų daržą meta A. Jurgelevičius.

Pedagogai – amatininkai

Trisdešimt pedagoginio darbo metų skaičiuojantis katalikiškos krypties Panevėžio K. Paltaroko gimnazijos istorikas Juozas Brazauskas prisiminė tik vieną atvejį, kai tėvas atvedęs vaiką liepė atsiprašyti mokytojo. J. Brazauskas ir iš kolegų nėra girdėjęs, kad kilus konfliktui su mokiniais, mokyklų vadovai stotų mokytojo pusėn.

„Ne vienas kūno kultūros, technologijų mokytojas per vasarą uždarbiauja remontuodami butus, automobilius, nes reikia šeimas išlaikyti, savo vaikus į mokslus išleisti. Rugsėjį sugrįžta pavargę, o apie Naujuosius ir „nusėda akumuliatoriai“. Aš ir pats nesu šventas. Žinau, ką reiškia stipriau uždėti ranką vaikui, kad susivaldytų. Gal moterys kantresnės, bet jos, ko gero, namuose įsikniaubusios į pagalvę išsiverkia“, – svarsto istorikas, 12-os vadovėlių autorius.

Po poros metų pensinio amžiaus sulauksiantis pedagogas pripažįsta anksčiau į mokyklą eidavęs iš pašaukimo ir meilės pasirinktai profesijai. Dabar – labiau iš pareigos. Anot jo, dabartinė mokykla visai kitokia: nebereikia kasdien atsakinėti, kartoti teksto, svarbiausia tampa bendravimas ir bendradarbiavimas.

„Nuo senos ugdymo sistemos, kai dėmesio centre buvo mokytojas, reikia pereiti prie naujosios, orientuotos į mokinį ir jo poreikių tenkinimą. Todėl mokytojo, ypač vyresnės kartos, drama labai ryški“, – svarsto J. Brazauskas.
Pasak jo, tėra teorija, kad į mokyklą ateinama mokytis. Daugiau nei trečdalis mokinių susirenka pavalgyti, daugelis – papramogauti. Istorikas sako nenorintis įžeisti kolegų, bet, jo nuomone, ir dauguma mokytojų tėra amatininkai, į pamoką einantys be entuziazmo.

„Jau bus antras rugsėjis, kai neturėsiu auklėjamosios klasės. Kolegos man sako, kad aš laimingas žmogus. O man tai didelė kančia. Praeitą rugsėjo 1-ąją, kai mokytojai ėjo į mokyklą, aš grybavau miške. Buvo poilsio diena, už ją mokykla privalėjo mokėti dvigubai, neturintieji klasių lyg ir nebuvo laukiami. Taip pirmą kartą per visą mano darbo praktiką mokykla suskilo. O dirbu daugiau nei 30 metų ir turiu ką palyginti. Į gyvenimą išleidau tris abiturientų laidas. Paskutinieji išeidami paklausė, mokytojau, kaip jūs gyvensit, kai mūsų nebebus?“ – pasakojo J. Brazauskas.

Perspektyva

Algimantas Šimaitis, Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus ugdymo ir švietimo pagalbos skyriaus vyriausiasis specialistas

Už situaciją mokyklose atsakingi jų steigėjai, dažniausiai savivaldybės. Švietimo ir mokslo ministerija formuoja švietimo politiką bei nagrinėja atskirus atvejus, kai į ją kreipiamasi tiesiogiai. Dažnai tokius kreipimusis persiunčiame nagrinėti steigėjams.
Šiuo metu mokytojų padėjėjai numatyti dirbti su specialiųjų poreikių vaikais. Tačiau ir iš mokyklų, ir iš savivaldybių sulaukėme pasiūlymų įsteigti ir dalykų mokytojų etatus. Mažėjant mokinių skaičiui ir atleidžiant mokytojus tai galėtų būti viena iš galimybių aprūpinti juos darbo vietomis. Su Finansų ministerija kalbama, kad nors moksleivių mažėja, mokinio krepšelio lėšos būtų paliekamos švietimui ir panaudotos padėjėjų etatams steigti.

Mokyklos labai įvairiai sprendžia drausmės klausimą. Vienos samdo saugos tarnybas, vidaus tvarkos taisyklėmis numato veiksmus. Drausmės klausimas nėra vien tik mokytojo, bet ir administracijos, tėvų atsakomybė. 20012-aisiais priimtos poveikio priemonių taikymo netinkamai besielgiantiems mokiniams rekomendacijos. Šįmet rengiamos netgi metodinės priemonės, kurios mokytojams padės tuos klausimus spręsti. Mokytojas turi teisę kreiptis ir į teritorinę policijos įstaigą.

Šaukiasi pareigūnų

Renata Gustaitienė, Panevėžio policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus specialistė

Statistikos, kiek gaunama mokytojų pareiškimų dėl netinkamo vaikų elgesio ar tėvų dėl pedagogų, policijos komisariatas neturi. Tačiau yra buvę ir vienų, ir kitų atvejų. Dažniau į pareigūnus kreipiasi su vaikais nebegalintys susitvarkyti mokytojai. Tėvai dažniausiai kenčia, bijo kreiptis dėl to, kad paskui mokytojai užsisės ant vaiko ir teks keisti mokyklą.

Jei vaikas, tėvai nepadaro išvadų, jiems nebeįmanoma išaiškinti, kad dėl elgesio problemų gali kreiptis pagalbos į psichologus ir kitus specialistus, belieka drausminti pasitelkiant įstatymu. Jei vaikas iki 16-os metų, už jo chuliganizamą administracinis kodeksas užtraukia atsakomybę tėvams, sulaukusieji 16-os atsakomybę turi prisiimti patys. Negalima tvirtinti, kad drausmės problemų turi tik pagrindinės mokyklos. Problemų yra visur ir visokių, tik vieni kreipiasi, o kiti tyli.

Bet kažkodėl vieni mokytojai sugeba sutarti su blogiukais, kiti konfliktuoja. Niekada nebūna kalta viena pusė. Aišku, yra visokių vaikų ir tėvų, bet neretai pasitaiko, kad patys mokytojai vaikus išprovokuoja, o šie provokacijai labai greitai pasiduoda.

Šaltinis: http://www.sekunde.lt/panbalsas/tamsioji-mokyklos-puse/

Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *

Kol kas komentarų nėra

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.