Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

Mokytojo lūkesčiai. Kad tėvai ir mokytojai kalbėtų viena kalba (1)

2013 Gegužės 24d.

Ko iš mokyklos tikisi tėvai ir ko iš jų tikisi pedagogai. Abiejų šalių glaudesnis bendradarbiavimas turėtų prasidėti nuo susikalbėjimo. Prie tokios išvados priėjo į apskritojo stalo diskusiją susirinkę mokytojai ir Lietuvos švietimo darbuotojų profesinės sąjungos valdybos nariai Rima Meilutienė, Vita Konovalovienė, Rasa Jasmontienė, Virginija Apanavičienė, Romas Turonis bei Audrius Jurgelevičius. Diskusijoje dalyvavo ir projekto „T-klasė“ vadovė Jūratė Jadkonytė-Petraitienė. Susirinkusiųjų išsakytas mintis užrašė žurnalistė Auksė Kontrimienė.

Vaikų–tėvų reikalai
 
A.Kontrimienė: Kokia situacija yra šiandieninėje mokykloje, kaip mokytojai bendrauja su tėvais? Pasidalykite ir pozityviais, ir  negatyviais pavyzdžiais...
 
A.Jurgelevičius: Tėvai tėvams nelygu. Jeigu rūpi vaiko reikalai – tai bendrauja. Jei ne, mokyklai tenka imtis administracinių priemonių: iškviesti į ugdymo įstaigą, gimdytojams dalyvaujant svarstyti atžalą ir pan. Aktyvūs tėvai domisi mokyklos ar savivaldybės organizuojamais renginiais. Būna tokių aktyvistų, su kuriais tenka ginčytis, ar teisingai mokytojas moko, ar objektyviai vertina... Situacija skirtinga, tad negalėčiau teigti, jog tėvai nesidomi vaikais, kaip ir kad labai domisi jų mokykliniu gyvenimu.
V.Apanavičienė: Pasisakysiu kaip motina. Kadangi dukters pažangumas 9,5 – tai rūpesčių nebuvo daug. Ypač mane domina užklasinė veikla, tad visada dalyvaudavau įvairiuose mokyklos renginiuose: Žemės dienose, naujametiniuose karnavaluose. Važiuodavau į dukters kraštotyros būrelio konferencijas. Viena ranka filmuodavau, kita – fotografuodavau. O dukra dėdavo šią medžiagą į internetą. Kai pakvietė į mokyklą vaikams papasakoti apie profesiją, sugalvojau kalbėti apie visuomeninę veiklą, kokia ji gali būti įdomi. Lietuvoje įprasta, kad tik 10 proc. žmonių dalyvauja visuomeninėje veikloje, dauguma linkę gyventi uždarai, bendrauti tik šeimose ar su giminėmis. Ir vaikams reikia skirti kur kas daugiau laiko nei tos statistinės 7 minutės... Mūsų dukra keliaudavo su mumis net į mokslines konferencijas. Įdomesnių pranešimų paklausydavo, per neįdomius paruošdavo pamokas. Matydama tokį mūsų veiklų gyvenimo būdą, dukra užaugo aktyvistė, dalyvauja mokinių sąjungos veikloje.

Mokyklinės iniciatyvos nėra sėkmingos
 
J.Jadkonytė-Petraitienė: Amerikoje populiaru, kai vienos klasės mokinių tėvai tampa tarsi mažyte bendruomene. Savaitgaliais susitinka, rengia sporto varžybas ar kitokius renginius. Klasės mokytojas apie tai net nežino. Tai gera patirtis, nes tampama bendraminčiais, vaikai kur kas geriau bendrauja bei sutaria, matydami, kad bičiuliaujasi ir tėvai...
A.Kontrimienė: Lietuvoje taip pat atsiranda gražių pavyzdžių, kai tėvų komiteto atstovas gauna raktus nuo mokyklos sporto salės ir savaitgalį šeimos gali eiti sportuoti. Kodėl tokių tradicijų negalėtų atsirasti daugiau?
A.Jurgelevičius: Primenu, kad buvo Švietimo ir mokslo ministerijos iniciatyva: atverkime vasarą sporto sales mokiniams. Puiku, tačiau buvo taip, jog per vasaros atostogas kūno kultūros mokytojai turėjo sėdėti tose atvertose salėse, nes vaikų vienų nebuvo galima palikti.
R.Jasmontienė: Politikai irgi mėgsta imtis tokių iniciatyvų. Buvo Šiauliuose atvejis, kai pasakyta, jog vaikai nori linksmintis, jiems reikia kassavaitinių šokių – tai jūs, mokytojai, privalote vakarais būti mokykloje. Vadinasi, pedagogas sutemus turėjo palikti šeimą, organizuoti pasilinksminimus ir būti už juos atsakingas...
 
J.Jadkonytė-Petraitienė: O jeigu atsakomybės imtųsi tėvai?
R.Jasmontienė: Mūsų direktorius sutiko: taip, vaikams reikia diskotekų, pakvietė prisidėti tėvus. Ar žinote, kiek jie išlaikė? Atėjo gal du ar tris kartus. Viskas. Pamatė, koks sunkus tai darbas. Tada pradėjo siūlyti samdyti saugos tarnybą ir pan. Žodžiu, jų vaikai nori linksmintis, o mokykla už tai turi mokėti iš savo kišenės.
R.Jasmontienė: Šiaulių Vinco Kudirkos pagrindinėje mokykloje dirbu per 30 metų. Švietimo ir mokslo ministerija vykdė bandomąjį „pilotinį“ projektą, kai skirtos specialios lėšos organizaciniam darbui, apmokyti pedagogai. Tada mokyklose veikla buvo vykdoma žymiai profesionaliau, jos sugebėdavo organizuoti įdomesnį mokyklinį gyvenimą ir tuo pačiu bendradarbiavimą su tėvais. Deja, tas projektas nutrūko. Ugdymo įstaigos, kurios spėjo tuo pasinaudoti, bando išlaikyti sukurtas struktūras, jose darbas vis dar vyksta.

Entuziazmas – užkrečiamas
 
A.Kontrimienė: Glaudesnis tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas turi būti savanoriškas. Mokyklose, kurios dalyvauja projekte, matyt, yra entuziastų, norinčių naujovių...
R.Jasmontienė: Mūsų mokykloje, deja, yra daug asocialių šeimų ir vaikų, kurių tėvai išvykę į užsienį. Šiauliuose – didžiulė emigracija, vaikai gyvena su seneliais ar giminaičiais. Įsivaizduokite, kaip mokytojai ir klasių vadovai aria... Jiems bet koks papildomas krūvis, projektas gali sukelti tik nevilties šauksmą: „Dar vienas!“.
J.Jadkonytė-Petraitienė: Mūsų projekto tikslas – ne apkrauti mokytojus papildomu darbu, kaip tik pažadinti tėvus, kad jie rodytų iniciatyvą. Mokytojas – ugnies įžiebimas, toliau turi liepsnoti tėvų kurstomas laužas...
R.Jasmontienė: Turime ir mes tokių pavyzdžių. Iš kitos mokyklos atėjo klasė, jos mokinių tėvai aktyvūs. Jie klausia: kodėl nepakvietėte mūsų per atostogas, kad mokyklos aplinką sutvarkytume? Žodžiu, patys siūlosi, nes taip įpratę dalyvauti ugdymo įstaigos gyvenime. Savo bendradarbiavimo modelį pasiūlė mums. Klasės auklėtoja turi didelį krūvį ir organizuoti tėvų veiklą būtų dar viena papildoma našta, laimė, mokinių tėvai aktyvūs. Tai ir patariau auklėtojai: „Kryptį nurodyk, jie jau išmokę, galės patys plėtoti veiklą“. Skaičiau interviu su A.Tapinu, pasakojo, kaip organizuoja savo vaikų gimtadienius. Sukviečia iki 60 žmonių. Įsivaizduokite, ką reiškia tokia klasės tėvų bendruomenė. Jie nepaprastai energingi, aktyvūs. Tokių tėvų Šiauliuose, manau, yra, bet kaip juos suburti, išjudinti... 
V.Konovalovienė: Vaikų globos namai – tai specifinė organizacija. Daugelis mūsų vaikų, deja, atstumti, tarsi užribio mažyliai. Jie dažnai nepritampa klasėje, per sunkios mokymosi programos, trūksta motyvacijos mokytis. Gal susibūrusios tėvų ir mokyklų bendruomenės padėtų išmokti žiūrėti į vaikų globos namų ugdytinį kitaip: priimti jį šilčiau bei suvokti, kad jam ir norisi būti tokiam, kaip visi...
 
J.Jadkonytė-Petraitienė: Ar nepasitaiko situacijų, kai klasės mokinių tėvai pagloboja jūsų auklėtinius?
V.Konovalovienė: Kol nebuvo mokinio krepšelio, važiuodami į ekskursiją mūsų vaikai nelikdavo nuskriausti. Paraginti klasės vadovų, tėvai padengdavo kelionės išlaidas. Tai tikrai gražūs pavyzdžiai. Mes taip pat skatiname savo vaikus dalyvauti klasės renginiuose, gimtadieniuose ir pan. Anksčiau ugdytiniai negaudavo dienpinigių, būdavo sunkiau. Jeigu vakarėliui reikia 10–15 litų, o vaikas neturi: vienas sutaupys bananų, apelsinų ar saldainių ir nuneš į vakarėlį, o kitas jausis nereikalingas ir visai neis. Daug lemia klasės vadovo asmenybė, kokią jis gali daryti įtaką kitiems mokiniams ir jų tėvams, jog jie sugebėtų priimti vaiką iš globos namų, neišskirdami jo iš kitų.
R.Meilūnienė: Turiu skirtingą patirtį su abiem savo vaikais. Sūnus pateko į klasę, kuriai vadovavo jauna, ką tik mokslus baigusi mokytoja. Ji neturėjo šeimos, save atiduodavo mokyklai. Mes švęsdavome visas mokyklos šventes. Pedagogė statydavo spektaklius, vaikai piešdavo dekoracijas. Sunešdavome vaišes ir būdavome kartu. O dukra nei darželyje, nei mokykloje to neturėjo, bet aktyviai dalyvaudavo brolio klasės gyvenime. Su jo klasės draugais bendrauja iki šiol.
A.Kontrimienė: Jums pavyko suburti bendruomenę, kuri visus suvienijo?
R.Meilūnienė: Su sūnaus dviejų bendraklasių šeimomis draugaujame ir šiandien. Per mokyklą tapome draugais.

Kas atsako už vaiką?
 
J.Jadkonytė-Petraitienė: Ką galėtumėte patarti mokytojams, kaip suburti klasės bendruomenę, uždegti juos bendrai veiklai?
R.Meilūnienė: Manau, daug lemia pedagogo mokėjimas bendrauti, charakteris, noras suburti, aplinkinių palaikymas ir pan.
R.Jasmontienė: Pažįstu klasės vadovą, jis tikras organizatorius: šokėjas, šokių kolektyvo vadovas. Asmeninės savybės puikios, visi patenkinti jo darbu. Buvo sudarytas toks krūvis, kad minėtasis vadovas turėjo minimalų skaičių pamokų savo klasėje, o visą atlyginimą gaudavo už užklasinę veiklą. Įvairūs renginiai, kelionės subūrė klasės tėvus, su jais bendrauja iki šiol, nors vaikai baigė mokyklą prieš 10–15 metų. O šiandien klasės vadovas turi sumažintą valandų skaičių, skirta dvi trys mokamos valandos. Ką jis gali nuveikti?
R.Turonis: Vedu seminarus „Mokytojų teisės ir pareigos“, akcentuodamas mokytojų, jų atstovų santykius su mokyklos administracija. Daug klausimų ir įvairių diskusijų kyla dėl mokytojų ir mokinių tėvų santykių, nes pedagogai dažnai skundžiasi nepagrįstomis gimdytojų pretenzijomis, ypač pradinėse klasėse. Pradinukų tėvai neretai ateina ir pradeda aiškinti, kaip reikia mokyti jų vaikus, klasių vadovai dažnai šokdinami, kad mažuosius turėtų užimti 24 val. per parą. Seminare Anykščiuose viena kasės auklėtoja pasakojo: „Skambina pusę dvylikos nakties mamytė, kurios dukrai šešiolika metų, ir klausia: „Kur mano dukra?“ Apibendrindamas galiu pasakyti, kad tėvai per daug reikalauja ir tikisi iš mokyklos, o pačių indėlis, deja, nėra toks didelis.
Yra gražių pavyzdžių. Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinė mokykla šventė mokyklos renovacijos baigtuves. Iniciatyvi bendruomenė sukvietė ir tėvus, ir renovuotojus, ir miesto valdžią, netgi profesinės sąjungos atstovą. Direktorė pasakojo gražius bendradarbiavimo su tėvais momentus. Mokykla specifinė, ugdytinių poreikiai kitokie. Jeigu nebūtų glaudaus bendravimo su tėvais (vaikai į mokyklą ateina nuo 3 metų), tai būtų sunku su jų atžalomis surasti kontaktą. Tėvai dalyvauja įvairiose šventėse, renginiuose. Jie rodo iniciatyvą, padeda vykdyti projektus, ieško rėmėjų ir t. t.
 
A.Kontrimienė: Vis dėlto dažniau mokytojai susiduria su tėvų pretenzijomis, o ne su noru ateiti į pagalbą?
R.Turonis: Būtent. Reikia, kad tėvai suvoktų, jog patys turi kažką duoti mokyklai...
R.Jasmontienė: Gal tada tėvai pradėtų suprasti, kiek jėgų reikia, norint organizuoti paprasčiausią ekskursiją. Neretai jie įsivaizduoja, kad klasės vadovui privalu visokius žygius rengti. Susimąsto tik tada, kai pasakai, jog mokytojo atlygis už tokį darbą, – kokie 27 centai nuo vieno vaiko... Jau nekalbant apie atsakomybę už jų priežiūrą ekskursijos metu. O tėvų, kurie taip nori, kad jų atžalos vyktų į ekskursiją, į pagalbą sunku prisikviesti. Tad lydi tik mokytojos, todėl jungiamos dvi klasės, vyksta dvi auklėtojos ir dar mokytoją dalykininką prisišnekina.
V.Apanavičienė: Mes, dvi motinos, su 10 vaikų ir dar pora savo važiuodavome savaitei į varžybas, juos prižiūrėdavome. O jie kaip nuo grandinės nutrūkę, nesiorientuodavo erdvėje, baisus triukšmas, kai susirinkdavo per 40 vaikų iš visos Lietuvos. Bet sugebėdavau „išjungti“ garsą ir dirbti savo darbus. Žinau, ką reiškia imtis atsakomybės už tokį kiekį vaikų.

Šaltinis: http://www.mokytojodienorastis.lt/lt/soninis-meniu/straipsniai/pedagogams/mokytojo-lukesciai-kad-tevai-ir-mokytojai-kalbetu-viena-kalba.htm

 

Projektas ,,T klasė”
Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *
Komentarai:
2013-05-24 14:30:33 | rj

O kada šis pokalbis vyko ? ar tik ne prieš 2 metus ?

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.