Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

 

 

Naujoji mokytojų atestacijos tvarka: ar verta priimti danajų dovanas? (3)

2012 Spalio 8d.

Audrius Jurgelevičius
Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas

Švietimo ir mokslo ministerijos klerkai eilinį kartą pasišovė keisti mokytojų atestacijos nuostatus. Sumanymas daugiau nei keistas, nes apie atestacijos tvarkos keitimo būtinybę nė vienas iš ministerijos vadovų per ketverius savo kadencijos metus nebuvo garsiai prasižiojęs.

Tiesa, dabartinės Vyriausybės programoje buvo taip ir neišpildytas pažadas apskritai panaikinti atestaciją, o skandalų lydimame pirmame naujosios Pedagogų kvalifikacijos kėlimo koncepcijos projekte buvo miglotai užsiminta, kad viena iš koncepcijos įgyvendinimo sėkmės prielaidų –  pasiekta sinergija su pakeistais mokytojų atestacijos tvarką. Bet profesinėms sąjungoms reikalaujant, ši nuostata iš dokumento dingo. Taigi belieka spėlioti apie ką mąstydami atestacijos keitimo iniciatoriai dėliojo pakeitimus. Tiesa būčiau ne visai teisus tvirtindamas, jog negalima nutuokti tikrų šio sumanymo motyvų. Jau daugiau nei dešimtmetį, nuo pat tos akimirkos, kai spaudžiant toms pačioms profesinėms sąjungoms buvo panaikintas visuotinis, reguliarus bei privalomas atitikties pasitvirtinimas turimai kvalifikacinei kategorijai, ministerijos valdininkai neoficialiai ėmė kalbėti, kad nemaža dalis mokytojų „užmigo ant laurų“ ir jų veikla seniai nebeatitinka turimų aukštų kvalifikacinių kategorijų reikalavimų. Ir nors tokiems savo teiginiams jie neturėjo jokių įrodymų, visgi aukštos ministeriškos kėdės bei savotiškas mokytojų nuolankumas leido jiems toliau svaidytis nepagrįstais kaltinimais. Ir labai panašu, kad G. Steponavičiaus, kuriam svetimi bet kokie skurpulai, o mokytojų nuomonė patinka, kai jam besąlygiškai pritariama, ministeriavimo pabaigoje nuo kalbų pereita prie darbų. Taigi kas gali paneigti, kad pagrindinis dabartinių atestacijos nuostatų pokyčių tikslas apkartinti gyvenimą mokytojams, turintiems metodininko bei eksperto kategorijas ir apskritai pasunkinti sąlygas norintiems pasiekti jas? Žinoma, ministerijos darbuotojai kalbės apie norus gerinti švietimo kokybę, apie siekius mokyklose matyti motyvuotus bei kvalifikuotus mokytojus, kurie garantuos Lietuvai šviesų rytojų, bet jų kalbos ir lieka kalbomis.

Patį atestacijos nuostatų projekto atsiradimą irgi gaubia tiršta migla. Kodėl jo neruošė oficialiai sudaryta darbo grupė? Kodėl jis buvo ruošiamas slaptai ir nėra įvardinti jo autoriai? Kodėl jis, paruoštas dar birželio mėnesį, visą vasarą prasivoliojo kažkieno stalčiuose ir nebuvo viešai paskelbtas? Galų gale, kodėl skirtas vos mėnuo tokio svarbaus dokumento svarstymui? Klausimų daug, o aiškių atsakymų nėra ir vargu ar jų sulauksime. Nors sau atsakymą turiu – tiesiog kažkuriems dar sąžinės nepraradusiems ministerijos valdininkams gėda pasirodyti esant beviltiškiems retrogradams. Taip tvirtinu, nes absoliuti dauguma siūlomų pakeitimų atstacijos tvarkoje yra beviltiškas kapstymasis praeityje, bandant vėl prakišti nuostatas, kurioms kadaise buvo argumentuotai ir ryžtingai pasipriešinta.

Visų pirma bandoma grįžti prie principo buvusio ankstesniuose atestacijos nuostatuose, kad reikalavimai skirtingoms kvalifikacinėms kategorijoms iš esmės skirtųsi tuo, kiek plačiai jų turėtojai skleidžia savo „gerąją patirtį“. Vyrenysis mokytojas būtų žinomas savoje mokykloje, garsas apie mokytojo metodininko patirtį sklistų po savivaldybę, o gžinia apie eksperto darbus skambėtų visoje Lietuvoje. Toks principas nėra blogas, tačiau prisiminus kaip jis buvo įgyvendinamas praktikoje, darosi liūdna. Juk tąsyk daug labiau buvo vertinamas ne mokytojo darbas su mokiniais, bet jo „popamokinė“ veikla – straipsniai, vadovėliai, seminarai, projektai. O tokioje situacijoje tkasdienis darbas pamokoje buvo nuvertintas ir likdavo antroje vietoje. Viešai apie būtinumą vis labiau tobulėti mėgstantiems gražbyliauti ministerijos veikėjams smarkiai teko pūsti užmaršties dulkes siekiant prisiminti pasitvirtinimo turimai kvalifikacinei kategorijai procedūrą. Juk jos kadaise jau buvo atsisakyta, nes tai pažeidžia savotišką nekaltumo prezumpcijos principą, kai ne mokytojo veiklą prižiūrinčios institucijos esant reikalui bando įrodyti, kad mokytojo veikla neatitinka turimos kvalifikacinės kategorijos, o mokytojas pats turi įrodyti, kad jo veikla ją atitinka. Dabar šią procedūrą kas 5 metus kažkodėl turėtų atlikinėti tik metodininkai bei ekspertai, lyg vyreniųjų mokytojų kvalifikacinė kategorija būtų kuo nors išskirtinė. Taip ir norisi ministerijos išminčių paklausti: ar tik visų mokytojų metodininkų bei ekspertų kvalifikacija kelia jiems abejonių, ar vyresniojo mokytojo kvalifikacinė kategorija nėra tiek reikšminga, jog nėra reikalo reguliariai tikrinti jų atitikimą turimai kategorijai? Naftalinu dvelkia ir noras leisti savivaldybių ar šalies dalykiniuose susivienijimuose „laiminti“ kvalifikaciją keliančius kolegas. Žinant, kad konkurencija tarp mokytojų dėl pamokų ar net dėl darbo vietos vis stiprėja, naivu  tikėtis, jog visais atvejais bus objektyviai pažvelgta į kolegos norą gauti aukštesnę kvalifikacinę kategoriją. Tuo labiau, kad būtent ji daugeliu atvejų leidžia darbuotojui turėti pirmumo teisę liekant darbe. Beviltiškas grįžimas atgal yra ir siekis sugražinti kasmetines savianalizės anketas, kurios kartu su naujai atsirandančiomis kvalifikacijos tobulinimo suvestinėmis, į mokyklas grįš nauja popierizmo banga.

Dar kartą pademonstruoti nepasitikėjimą besiatestuojančiu mokytoju irgi nėra naujas reiškinys. O juk kitaip nepavadinsi atsiradusio reikalavimo mokytojui, teikiant duomenis atestacijos komisijai, atskirai įsipareigoti, jog jie yra teisingi. Būnant nuosekliems, šalia turėtų atsirasti ir nuostata apie tai, kad prieš atestacijos komisijos posėdį jos nariai savo ruožtu turi įsipareigoti, kad sprendimus priiminės teisingai ir vadovaudamiesi tik savo sąžine. Deja, apie tai atestacijos nuostatų projekte nekalbama. Nenoru veikti mokytojo naudai pasižymi ir planuojamos atestacijos komisijos funkcijos. Jei ji gali suteikti mokytojui žemesnę kvalifikacinę kategoriją nei jis siekia, tai kodėl komisija gali tik siūlyti atestuotis aukštesnei kategorijai, vietoj to, jog iš karto ją suteiktų? Ir tokių pavyzdžių galima rasti ne vieną.

Tiesa, ne visi dokumento projekte yra jau kažkada „užmiršta sena“. Atsirado visiškai naujas ir sunkiai nesuprantamas sumanymas atsisakyti vieno iš dabartinio atestacijos tikslo „materialinio suinteresuotumo“. Nejaugi švietimo ministerijos klerkai tikrai mano, kad aukštesnės kvalifikacinės kategorijos siekis yra mokytojo profesinės karjeros darymas ir šios „karjeros“ mokytojas sieks neturėdamas materialinio stimulo? Manau čia išlenda yla iš maišo –  aiškus noras, kad mokytojai mažiau galvotų apie naujų kvalifikacinių kategorijų siekimą, kas eilinį kartą leistų sutaupyti pinigų. Neabejotina, jog beatodairiškas noras taupyti padiktavo ir atestacijos proceso ilgalaikio – 3 metų – bei trumapalaikio –1 metai – planavimo naujoves. Jei vienerių metų planas sudaromas atsižvelgiant į įstaigos finansinę pajėgumą, tai pagal kokius kriterijus sudaromas trejų metų grafikas? O esant begaliniam norui taupyti švietimo įstaigų lėšas, neabejotinai dominuos tik trumpalaikiai planai, kuriuos netrukdomai galima bus koreguoti ir tai darys įstaigos savininkas. Nemaloni naujovė yra ir tai, kad įstaigos vadovas gali ir nepatvirtinti atestacijos komisijos sprendimo dėl kvalifikacinės kategorijos suteikimo. Absoliučiai neaišku koks loginis ar teisinis pagrindas komisijos pirmininko asmeninę nuomonę priešpastatyti prieš kolegialią komisijos nuomonę? Sunkiai suvokiama logika vadovaujantis atsirado reikalavimas mokytojui, pagal kažkieno pageidavimą, atestuotis visose švietimo įstaigose, kuriose jis dirba. Juk kad ir kurioje įstaigoje jis atestuojasi, atestacija vyksta pagal tuos pačius atestacijos nuostatų reikalavimus, o vertinama mokytojo ugdomoji veikla irgi grindžiama bendrųjų ugdymo programų keliamais standartais.

Tokioms keistenybėms bei alogizmams surašyti neužteks ir jaučio odos. Tačiau prisiminus tai, kad švietimo strategai niekur garsiai nedeklaravo atestacijos nuostatų keitimo priežasčių, o jas laiko paslaptyje, visiškai supramas toks pasiūlymų nenuoseklumas bei margumynas. Nuo bandymų atgaivinti seniai nurašytas mintis peršokama prie sunkiai suprantamų naujovių, nuo atviro nepasitikėjimo mokytoju demonstravimo, nesibodima siūlyti atvirai diskriminacinius bei kiršinančius vieną mokytoją su kitu pasiūlymus. Nors kito šiuo metu ir negalima laukti iš ministerijos, kurios vadovui priimtina tik savoji nuomonė, o „konstruktyviai“ diskutuoti jis pasiryžęs tik su sau pritariančiais. Ir jei mokytojai eilinį kartą patikės saldžiabalsių danajų vilionėmis ir nesipriešindami priims jų siūlomas dovanas, tai nespėsime apsidairyti ir šleivas kreivas mokytojų atestacijos nuostatų projektas bus patvirtintas ministro parašu.

Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *
Komentarai:
2012-11-22 19:28:33 | Rolly

Ti si prava majka, uzivaj sa svoijm pilicima maksimalno, jel ,vrijeme leti i odletice i oni u svoje vlastito gnijezdo,Meni su djeca smisao zivota , daju mi snagu,ljubav,kad padnem oni me dignu, ma . snjima cjeli svijet mi je na dlanu.Tvoji pilici su mediciii, koje bi covijek samo mazio,Najsretnija si i najbogatija zena na svijetu, tvoje blago je nesto sto nema cjenu i zato uzivaj u njemu SVAKI TRENUTAK LJubim male pilice!

2012-10-14 21:47:11 | SS

Esu prieš tokią atestaciją. Atestacijos tvarka neapgalvota. Neištirtos jos pasekmės šalies švietimui. Įtariu – plaunami ES pinigai, todėl taip skubotai viskas vyksta. Nebijau atestuotis. Galiu nors ir šiandien. Bet atsibodo nepasitikėjimas Mokytoju. Nuolat turi įrodinėti, kad nesi „kupranugaris“. Tos stažuotės... Panagrinėjau šįmet siūlomas – žemiau kritikos. Esu mokytoja ekspertė. Tikrai nesiveržiau į šią kategoriją. Tiesiog nuveiktų darbų susikaupė – gyniausi metodininko kategoriją, nors siūlė man iš karto eksperto. Tada prieštaravau. Paskui vėl prisikaupė – tuomet sutikau. Dirbu 1000 ir vieną darbą. Mokykloje, mieste, šalyje. Neturiu laisvalaikio. Dažnai dar ir šeimos narius įdarbinu. Eksperto vardas, sakyčiau, įpareigoja. Dirbu papildomų darbų žymiai daugiau, negu sumokama (koeficientai ir pan.). Bet jei prasidės „cirkas“, eisiu lauk iš mokyklos. Jau siūlė darbą - geriau apmokamą negu mokytojo eksperto. Ir be „cirkų“. Kiek gi galima tyčiotis iš mokytojų...

2012-10-08 15:54:22 | Birutė

Šito "Šedevro" autorius Subačius, visuomeninis ministro patarėjas ir jo vaiko krikštatėvis.

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.