Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

Amžiaus klausimas: kas trukdo švietimo profsąjungoms būti solidarioms? (0)

2012 Kovo 19d.

„Streiko pamokos“ – tokiu pavadinimu išspausdintas LŠDPS pirmininko A.Bružo straipsnis „Dialoge“. Šio straipsnio leitmotyvas – esą profsąjungoms pritrūko vienybės, profsąjungų iškelti reikalavimai nebuvo konkretūs, streikuose dalyvavo tik nedidelė mokyklų dalis ir kt.

  Taigi, kas trukdo šalies profsąjungoms būti solidarioms net streikų akivaizdoje? Kodėl streikuose dalyvavo tik Aukštaitijos ir Žemaitijos mokytojai? Kodėl skaldosi net Vilniaus, Kauno švietimiečiai ?  Klausimų daug,  tačiau atsakymus rasti  ne taip ir sunku. Jei atidžiau paieškai faktų, t.y. tiesos.

   Pirmoji tiesa yra ta, kad du įvykiai tikrai parodė Lietuvos švietimo profsąjungų didžiojo vienijimosi pradžią : 2011 m. gruodžio mitingas prie ministerijos ir 2012 m. vasario 21 d. įvykęs įspėjamasis streikas liudija, jog juos organizavo dvi didžiausios švietimo profsąjungos – LŠPS ir LŠDPS Žemaitijos susivienijimas (mitinge dalyvavo net ir visų save švietimui priskiriančių nedidelių „Centro“ profsąjungų vadai ;) Abi akcijos įvyko, pavyko ir yra rezultatyvios. Tai, matyt, labiausiai erzina „streikų specialistą“ A.Bružą. Žinant, kad LŠDPS be Žemaitijos susivienijimo yra tik tuščias pavadinimas, aiškėja ir tiesa, jog A.Bružas labai nori įkąsti Žemaitijos susivienijimui už vieningą veiklą su LŠPS, - mat žemaičiai jau senokai slysta iš jo „tėviško glėbio“.

Tiesa yra ir tai, kad nedidelė LŠDPS dalis, vadovaujama A.Bružo, vykdė ir tebevykdo nuolatinę ir viešą mokytojų skaldymo politiką. Per pastaruosius penkerius metus to paties „Dialogo“ puslapiuose kokių tik epitetų nebuvo išsakyta A.Jurgelevičiaus atstovaujamų (LŠPS) kolegų mokytojų  adresu !  buvom ir atskalūnai, ir išdavikai, ir ateiviai, ir raudonieji, ir geltonieji... Dar šiandien, akyliau panaršius po LŠDPS tinklalapį, galima surasti tokių „perlų“: „Gėdingą fiasko patyrė profsąjungininkai atskilėliai, susijungę į Aukštaitijos susivienijimą, apie kurio egzistavimą šiandieną nėra jokių viešų ženklų“. Kitaip sakant, dalis LŠDPS net šiandien nepripažįsta, kad egzistuoja kelis tūkstančius mokytojų vienijanti organizacija (dabar jau LŠPS), drauge su LŠDPS Žemaitijos susivienijimu – be A.Bružo ! – organizavusi  gruodžio mitingą ir  vasario streiką !

 Dar viena tiesa : būtent A.Bružas pastaraisiais metais atvirai žlugdė bendrą visų profsąjungų atstovų ir ŠMM sudarytų darbo grupių veiklą, motyvuodamas tuo, kad 2008 m. Aukštaitijos susivienijimas (dabar LŠPS) „stabdė“ streikus. Primenu, kad streikuose tuomet dalyvavo ir Aukštaitijos regiono  susivienijimai (Rokiškio, Joniškio), atskiros mokyklos Šiauliuose, Marijampolėje, Panevėžyje ir kt., o streikui pritarė ir palaikė visi Lietuvos mokytojai, todėl „streikų stabdymas“ buvo ir tebėra tik eilinis nevykęs pramanas. Tačiau, kai viena profsąjunga nuolat kaltina kitą nebūtais dalykais, ministerijai į rankas įduodamas „bizūnėlis“, kuriuo dabar mielai mojuoja ministras : „Tegu profsąjungos susitaria tarpusavyje, ko jos nori.  Ministerija derėtis su kiekviena profsąjunga atskirai nesiruošia, o profsąjungos net negali sėdėti už vieno derybų stalo...“  

Iš tiesų – nei ministrui, nei žiniasklaidai, nei visuomenei tikrai neįdomu, kad LŠPS atstovai visą informaciją apie rengiamą įspėjamąjį streiką perdavė ir išaiškino LŠDPS Zarasų susivienijimo pirmininkui A.Navickui – vieninteliam lojaliam A.Bružo pavaduotojui.  O kodėl, žadėjęs su savo nariais prisijungti, A.Navickas vėliau persigalvojo, – taip ir lieka neaišku. Matyt, toks ir tebuvo tas solidarumo noras. Noriu tik priminti, kad 2008 m. Zarasų mokytojų bado akciją pirmieji palaikyti atvykome mes, jų kolegos iš Rokiškio. Deja, vasario 21 d. įspėjamojo streiko metu Rokiškio mokytojai iš kolegų nesulaukė net menkiausio žodinio palaikymo. Taigi klausimas : kas čia nesolidarus ? o gal su zarasiškiais dar blogiau – jų sprendimus „iš viršaus valdo didžiojo vado ranka“ ? Panaši istorija ir su LMPS : „Dialoge“ viešai pareiškiama, kad remia, pritaria ir kone jungsis prie streikuojančiųjų, tačiau pakanka vieno prisėdimo su „Centru“ ministerijos kabinete, – solidarumo norai kaipmat išgaruoja... O po kelių dienų vėl viešai rypuojama, kaip ŠMM vadai „apgavo“ mokytojų atstovus...

Tačiau sumenkinti dabartinių LŠPS ir Žemaitijos susivienijimo akcijų nei A.Bružui, nei jo vasalams niekaip nebepavyks : jei 2007 m. streikavo 99, o 2008 m. – 117 mokyklų kolektyvai (LR statistikos departamento informacija, ir mokyklų Lietuvoje tuomet buvo gerokai daugiau), tai 2012 m. vasario 21 d. ŠMM duomenimis vienu metu streikavo 220 mokyklų (mūsų negalutiniais skaičiavimais – apie 300). Tad net „trūkstant solidarumo“ ir su „nekonkrečiais reikalavimais“ akciją pavyko organizuoti daug geriau, nei 2007-2008 m.m., kai streikus organizavo „tikrasis specialistas“. (Beje, A.Bružas aiškina, kad „jo“ streikuose dalyvavo tik LŠDPS, o kurgi visos kitos „Centro“ profsąjungos? Kaip čia su solidarumu ?)

Dar kelios tiesos iš streiko reikalavimų „nekonkretumo“ serijos.

Jei 2000-2008 m.m. vykę mokytojų streikai konkrečiai reikalavo arba išmokėti nesumokėtą atlyginimą, arba jį didinti, tai šįkart profsąjungų reikalavimas pakeisti mokinio krepšelio skaičiavimo metodiką taip, kad būtų užtikrintas stabilus mokyklų finansavimas, mokytojams aiškus ir suprantamas : nė vienas mokytojas dėl to, kad „krepšelyje“ trūksta lėšų, nenori būti verčiamas 10-20 dienų eiti nemokamų atostogų, t.y. iš savo kišenės išlaikyti valstybinę mokyklą. Toks mokyklų „išlaikymas“ mokytojų sąskaita Lietuvoje vyksta pilnu tempu. Kažkaip neteko girdėti, kad ŠMM biudžetas planuojamas tik 10 – 11 mėnesių, ar valdininkai tokiu būdu irgi išlaikytų ministerijas. Deja, A.Bružui, senokai atitrūkusiam nuo mokyklų realybės, šis ŠMM specialistų sukurptos MK metodikos „nedidelis trūkumas“ Lietuvos kaimo ir nedidelėms miestų mokykloms turbūt neatrodo svarbus –„nekonkretus“. Kaip ir reikalavimas mokytojo darbe nustatyti minimalią 18 kontaktinių val. ribą ar atsisakyti prievartinės atestacijos įvedimo, – kai „specialistai“ realiai nesusiduria su mokytojų krūvių  mažėjimo/mažinimo ar atestacijos problemomis, daugelis mūsų profesinių ir darbo dalykų jiems tampa „nekonkretūs“. Keista, bet per pastaruosius 4 metus pasisėdėjimuose darbo grupėse pas ministrą A.Bružas jokių „konkrečių“ reikalavimų taip niekada ir nepateikė, kol ... jų nesuformuluoja ir kur nors nepaviešina LŠPS ar Žemaitija  Tad eilinį kartą ekspromtu pasufleruoju, ką atsakyti, kai viceministras paklaus, kokius konkrečius dalykus MK metodikoje reikia keisti :

• Padidinti kaimo mokyklų sutartinio vaiko apskaičiavimo koeficientą
• MK apskaičiavimo formulėje padidinti mokytojo kvalifikacijos koeficientą nuo 12,8 iki 13,1 ir daugiau.
• Pakeisti sutartinių mokinių skaičių klasėse ir mokyklose.
Istorinis faktas : net ir labai konkreti atlyginimų kėlimo programa A.Bružui yra buvusi neparanki. Mes tikrai neužmiršom ministrės R.Žakaitienės, nes būtent jai vadovaujant mums pavyko išsiderėti ir išsireikalauti mokytojų atlyginimų kėlimo programos pasirašymo su LR Vyriausybe (2008 m. ..........mėn.) A.Bružas turbūt pamiršo, kaip aršiai siekė tą programą atšaukti ir sunaikinti, o visus mokytojų kovos dėl atlyginimų kėlimo laurus užsikabinti sau. Deja, nepavyko tuomet,  nepavyks ir dabar.

O pats juokingiausias „specialisto“ A.Bružo bandymas manipuliuoti LŠPS suvažiavimo dalyvių skaičiumi (sprendimą dėl įspėjamojo streiko priėmė 63 LŠPS susivienijimų atstovai neeiliniame suvažiavime vasario 9 d.) – ar švietimo profsąjungų veiklos žinovu save laikantis kritikas nebesiorientuoja narių atstovavimo pagal kvotas sistemoje ? ar tik eilinį kartą mulkina ir klaidina neišmanančius atstovavimo abėcėlės, juokingais priekaištais stengdamasis sumenkinti kolegų veiklą ?  Tai ką toks žmogus gali nutuokit apie solidarumą ? 

Iš visų faktų išvados peršasi kelios:
• LŠDPS vadovo bandymai menkinti Žemaitijos regiono ir LŠPS veiklą – tik nevykęs  savo neveiklumo ir neprofesionalumo dangstymas.
• Tik IŠ TIKRŲJŲ dirbančios profsąjungos IŠ TIKRŲJŲ atstovauja mokytojams. Ir jungia TIKRUS narius, o ne manipuliuoja pavadinimais (kad ir sujungtais į „Centrą“).
• Pats tikriausias švietimo profsąjungų vienijimasis prasidės tik tada, kai LŠDPS vadovu bus išrinktas kitas žmogus.

Šis straipsnis buvo išspausdintas savaitraštyje "Dialogas"

Erikas Gaigalas, Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininko pavaduotojas
Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *

Kol kas komentarų nėra

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.