Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

 

 

ŠVIETIMO PROGRESAS BE SOCIALNIO DIALOGO – UTOPIJA (4)

2012 Birželio 28d.

Birželio 20 – 21 d. Lietuvos švietimo profesinė sąjunga organizavo projekto „Socialinės partnerystės plėtra ir kolektyvinių derybų skatinimas šalies švietimo sektoriuje“ (Projekto Nr. VP1-1.1-SADM-02-K-01-001) seminarą „Mokymai dėl šakos kolektyvinės sutarties“ apie galimybes Lietuvoje pasirašyti nacionalinę švietimo kolektyvinę sutartį. Tai būtų pirmas kartas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, kai dėl esminių švietimo sprendimų būtų sutarta, o neveikiama principu: „nuleista iš viršaus“.

Seminare, kuriame lygiomis dalimis dalyvavo profesinės sąjungos ir Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai, buvo svarstomi įvairūs tokios sutarties reikalingumo klausimai, teisiniai ir organizaciniai jos pasirašymo aspektai, galimas tokios sutarties turinys. Nors ne vienu atveju nuomonės nesutapo, tačiau pagrindinis seminaro dalyvių išsakytas leitmotyvas buvo kartojamas visų lūpomis – dėl svarbiausių dalykų švietime būtina suderinti įvairių suinteresuotų pusių nuomones ir susitarti.

Tokie dokumentai, kaip kolektyvinė sutartis, negali atsirasti be plataus socialinio dialogo visos šalies švietimo mastu, todėl neišvengiamai būtina kalbėti apie tokio dialogo būtinybę bei naudą. Šiame straipsnyje pabandysiu aptarti tris problemas: kas yra socialinis dialogas, ar šiandien Lietuvos švietimo sistemoje vyksta socialinis dialogas ir ar reikalingas socialinis dialogas šalies švietimo progresui?

Socialinis dialogas arba socialinė partnerystė, tai teisės aktuose, visų pirma LR Darbo kodekse, labai aiškiai apibrėžta procedūra. Teisės aktai aiškiai nustato socialinės partnerystės šalis – darbuotojų ir darbdavių atstovus ir jų organizacijas. Apibrėžtos ir socialinės partnerystės formos – dalyvavimas dvišalių ir trišalių komitetų veikloje, abipusės konsultacijos priimant darbuotojams svarbius sprendimus ir kolektyvinių derybų vedimas bei kolektyvinių sutarčių pasirašymas. Taip pat, numatyti ir socialinės partnerystės principai, kurių svarbiausi yra: laisvos kolektyvinės derybos, šalių lygiateisiškumas, tarpusavio kontrolė ir atsakomybė bei realus įsipareigojimų vykdymas.

Nesant gilių socialinio dialogo tradicijų ir iki galo nesutvarkytai šalies teisinei bazei, pasitelkti galima ir Tarptautinės darbo organizacijos (TDO) dokumentus bei konvencijas, kurių laikytis Lietuva įsipareigojo, tapdama šios organizacijos nare. Yra net keturios TDO konvencijos – Nr. 87, Nr. 98, Nr. 151, Nr. 154 – , kurios laikomos svarbiomis nagrinėjant darbo santykius ir socialinį dialogą. Ypač reikia atkreipti dėmesį į 154 TDO konvenciją „Dėl kolektyvinių derybų skatinimo“, kurioje nurodoma, jog kolektyvinėms deryboms negali kliudyti „procedūros taisyklių nebuvimas arba tokių taisyklių neadekvatumas ar netinkamumas.“ Būtent šią nuostatą dažnai pamiršta švietimo valdžia, ieškodama preteksto vengti realios socialinės partnerystės su darbuotojų atstovais. Apibendrinant kas buvo pasakyta aukščiau, galima drąsiai tvirtinti, kad teisinės prielaidos socialiniam dialogui Lietuvoje yra ir tik trūksta geros valios šioms prielaidoms įgyvendinti gyvenime.

Kitas klausimas – ar vyksta socialinis dialogas šalies švietimo sistemoje? Ministru tapus liberalui G. Steponavičiui, nuolat kalbama apie būtinumą tartis, bet tarimasis suprantamas tik kaip ministeriškas kalbėjimas „iš viršaus“, kuriam visi kiti turi pritarti. Kartu ministerijos vadovai nepamiršta pamokyti profesinių sąjungų, kad mokyklų savininkai ir darbdaviai yra savivaldybės, kuriose ir turėtų, anot G. Steponavičiaus, vykti pagrindinis socialinis dialogas. Deja, realybė yra tokia, jog svarbiausius mokytojams sprendimus vienasmeniškai priiminėja ministras, o savivaldybės bei mokyklos šiuos sprendimus kone paraidžiui privalo vykdyti, todėl galimybės tartis yra minimalios.

Šiai dienai ministerija faktiškai nustato mokyklų finansavimo tvarką – mokinio krepšelio metodiką – , kurią tvirtina LR Vyriausybė. Ministras nustato mokytojų darbo apmokėjimo tvarką ir darbo užmokesčio dydį, kvalifikacinius reikalavimus mokytojams, jų kvalifikacijos kėlimo bei atestacijos tvarkas, apibrėžia mokytojo pareigybei numatytas funkcijas ir atlieka kitas, faktiškai darbdaviui priskirtinas funkcijas, nors, formaliai sekant įstatymo raide, ministerija nėra prilyginama darbdavių organizacijai nacionaliniu lygmeniu.

Todėl ir profesinės sąjungos, siekiančios socialinio dialogo nacionaliniu lygmeniu atsiduria akligatvyje – nacionaliniu lygmeniu esminius sprendimus  priiminėjanti ministerija kratosi atsakomybės, ją versdama savivaldybėms ir mokyklų direktoriams. Šiandien Lietuvoje susiklostė paradoksali situacija – aktyviausias socialinis dialogas vyksta mokyklų lygmeniu, kur tarimosi galimybės realiai yra pačios mažiausios. Vos daugiau nei 10 procentų šalies švietimo įstaigų yra pasirašytos kolektyvinės sutartys, kuriose fiksuoti socialinio dialogo keliu sutarti dalykai.

Savivaldybių, kurios yra absoliučios daugumos švietimo įstaigų steigėjos bei savininkės, lygmeniu nėra nė vienos kolektyvinės sutarties, o tik tėra keli susitarimai, kuriuose didžioji dalis nuostatų yra labai deklaratyvios. Tiesa, negalima sakyti, kad nacionaliniu lygiu švietime nevyksta socialinė partnerystė – 2009 m. Lietuvos švietimo profesinės sąjungos (LŠPS) ir Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMPSS) iniciatyva prie LR Trišalės tarybos sukurtas švietimo komitetas, kuriame trišaliu pagrindu svarstomi kai kurių teisės aktų projektai, tačiau valdžios institucijos į komiteto nuomonę linkusios mažai kreipti dėmesį.

2012 m. kovo 1 d. prasidėjo ES lėšomis finansuojamas socialinės partnerystės projektas, kuriame LŠPS partneriais pasikvietė dalyvauti ŠMM bei 11 šalies savivaldybių – Vilniaus m., Kauno m., Panevėžio m., Šiaulių m., Marijampolės sav., Visagino sav., Elektrėnų sav., Ukmergės raj., Rokiškio raj., Pasvalio raj. ir Joniškio raj. ir daugiau nei 40 mokyklų. Projekto tikslas – paruošti ir pasirašyti kolektyvines sutartis projekto partneriuose mokyklose, teritorines kolektyvines sutartis savivaldybėse ir nacionalinę šakos sutartį su ŠMM. Apibendrinant visa kas pasakyta aukščiau, galima daryti išvadą, jog socialinis dialogas šalies švietimo sistemoje yra chaotiškas, neefektyvus, o pagrindinės to priežastys – ŠMM nenoras lygiateisiškai tartis su mokytojų profesinėmis sąjungomis ir prisiimti realią atsakomybę už leidžiamus teisės aktus.
Trečias klausimas – ar socialinis dialogas gali prisidėt prie šalies švietimo progreso? Šią problemą panagrinėkime kiek kitu rakursu, iškeldami klausimą: koks mokytojas reikalingas XXI a. Lietuvos mokyklai? Dėl esminių gero dabarties mokytojo savybių sutaria visi – jis turi būti inovatyvus, atsakingas už savo darbo rezultatus, jaustis oriu, didžiuotis savo pasirinkta profesija, o svarbiausia, mokinius mokyti savo pavyzdžiu. Būtent toks mokytojas laiduos sėkmingą Lietuvos švietimo sistemos raidą. Deja, toli gražu ne visi mokytojai gali pasigirti visomis minėtomis savybėmis.

Kur slypi pagrindinė priežastis, neleidžianti šiandienos mokytojui vadintis geru mokytoju? Pateiksiu savo atsakymą: to priežastis, realaus socialinio dialogo nebuvimas, dėl ko mokytojai bendrąja prasme nejaučia, kad jie patys, jų nuomonė valdžiai yra įdomi. Pirma, kodėl daugelis mokytojų bijo naujovių? Atsakymas vienas – visos jos „nuleidžiamos iš viršaus“, nesitariant su mokytojais, o dažnai ir prieštaraujant jų nuomonei.
Paskutinis pavyzdys – per jėgą ministerijos stumiama nauja pedagogų kvalifikacijos kėlimo sistema, kurios įdiegimo neigiamas pasekmes aiškiai yra įvardinusi plačioji švietimo visuomenė. Antra, kodėl mokytojai ima vis mažiau jaustis atsakingais už savo veiklos rezultatus? Atsakymas tas pats – „iš viršaus nuleidžiamos“ naujovės yra svetimos, nesuprantamos mokytojams, todėl ir nepriimamos kaip savos.
Ryškūs to pavyzdžiai – mokyklos vidaus auditas, planuotas, kaip priemonė mokyklai bei mokytojui įsivertinti savo veiklos teigiamas ir neigiamas puses, tačiau virtusi formalia, niekam nereikalinga, bet atlikti būtina procedūra. Tokioje situacijoje apie atsakomybę už audito rezultatus kalbėti yra naivu. Kodėl retas mokytojas gali tapti pavyzdžiu savo mokiniams? Deja, atsakymas tas pats – perfrazuojant mintį „Vergas neišaugins laisvo žmogaus“, teigiu: nejaučiantis esąs atsakingu pilietinės visuomenės nariu, mokytojas negali tokiu išugdyti ir mokinio.

Ką mokiniams apie pilietinę poziciją, būtinumą ją reikšti ir ginti įtaigaus gali pasakyti mokytojas, bijantis mokyklos vadovo, jo darbo tikrinančių savivaldybės ar ŠMM klerkų ir gyvenantis pagal principą „Моя хата с краю“? Kaip demokratinius valdymo principus mokykloje gali diegti jos direktorius, pats drebantis prieš savo valdžią ir aklai vykdantis jos nurodymus, o savo bejėgiškumą dažnai išliedamas ant su jo nuomone nesutinkančių mokytojų? Kur gali demokratinės šalies švietimą nuvesti ministras, manantis vienintelis žinąs ką ir kaip daryti švietimo progreso labui ir  net Konstituciniame teisme randantis „pažangos priešus“? Ir svarbiausia – kada mokytojas gali jaustis oriu, didžiuotis savo pasirinkta profesija, kuri visuomenės akyse irgi yra verta besąlygiškos pagarbos?

Atmesiu mažai argumentuotus prasimanymus, kad tai nulemia didelis atlyginimas ar įstatymiškai įtvirtintas švietimo prioritetas. Vienintelė prielaida mokytojui pasijusti oriu, vertinančiu savo profesiją bus sukurta tada, kai mokytojui nebereikės dvejintis ir veidmainiauti, t.y. sakyti viena, o daryti visai kita. Jis aukštai iškėlęs galvą jis galės vaikščioti tik tada, kai jausis ne menku, valdžios nurodymus besąlygiškai priimti turinčiu ir aklai vykdančiu sistemos sraigteliu, o profesionalu, kurio kompetentinga nuomonė yra svarbi visais lygiais priimant sprendimus švietime, visų pirma sprendimus, tiesiogiai susijusius su jo darbu. Ir apie mokytojo profesijos unikalumą, jos neprilygstamą vertę visų pirma kalbėti būtina tuo aspektu, kad jis gali sėkmingai perduoti mokiniams tik tas vertybes, kurias turi pats.

O išgirstant kolektyvinę mokytojų nuomonę socialinis dialogas, socialinė partnerystė tarp mokytojus atstovaujančių profesinių sąjungų bei darbdavių yra tinkamiausia ir vienintelė priemonė, kurios, deja, šiandieninėje Lietuvoje labai trūksta. Apibendrinant visas išsakytas mintis galiu drąsiai teigti, jog socialinis dialogas tarp mokytojų profesinių sąjungų ir darbdavius atstovaujančių organizacijų yra sėkmingos švietimo sistemos raidos Lietuvoje laidas.


„Socialinės partnerystės plėtra ir kolektyvinių derybų skatinimas šalies švietimo sektoriuje“

  
Lietuvos 2007-2013 metų laikotarpio Žmogiškųjų išteklių plėtros veiksmų programos 1 prioriteto „Kokybiškas užimtumas ir socialinė aprėptis“ VP1-1.1-SADM-02-K priemonė „Socialinio dialogo skatinimas“ kvietimas Nr. 01. Projekto Nr. VP1-1.1-SADM-02-K-01-001
www.svietimoprofsajunga.lt


Audrius Jurgelevičius, LŠPS pirmininkas
Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *
Komentarai:
2012-11-23 00:57:52 | Richard

medeina.v Lapkritis 18 d, 2010Nuomonė UŽManau, daugeliu atvejų baimė vrttoai maisto produktus, kurių sudėtyje yra GMO, yra susijusi su nežinojimu. Juk genetinė infomacija nepersikelia į žmogaus organizmą, vadinasi, valgydama blynus, keptus aliejuje su GMO, nemutuosiu.

2012-08-14 09:06:04 | Gabi

Spėju, jis kalbėjo ne apie tuos, kurie iš tikrųjų yra lenkai, bet apie visus, kurie save lniakes laiko nepriklausomai nuo savo kilmės. Plius, problemas kelia būtent ne keli šimtai (ar kiek jų bebūtų) tų tikrųjų lenkų bet ar nuo to tos problemos mažesnės?

2012-08-14 03:26:33 | Sigrid

ir vis vien nebūtų lenkas.. iš kur išpaišė Lietuvoje 300 tūkst. lenkų? Kodėl aisprktai nepasigilino apie tų taip vadinamų Lietuvos lenkų kilmę? Kodėl visiškai nepalietė Vilniaus okupacijos ir prievartinės polonizacijos klausimo? Ir visai apėjo klausimą, kaip Lenkija pasidarė tokia tautiniu atžvilgiu vienalytė valstybė

2012-06-30 08:25:56 | Emilis

Džiaugiuosi,kad LŠPS vėl tapo profsąjunginio darbo atsinaujinimo vėlevnešiu .

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.