Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

Kolektyvinės sutartys – galimybė išvengti baudžiavos (0)

2015 Rugsėjo 14d.

Artūro Staponkaus nuotr.

Vakar profesinės sąjungos Vilniuje organizavo mitingą, kuriame protestavo prieš skubotai priimamą socialinį modelį.

Mitinguotojai pasisakė prieš darbuotojo atleidimą, įspėjus prieš 3 dienas, darbo užmokesčio ir išeitinių išmokų ir įspėjimo terminų mažinimą, maksimalios darbo laiko savaitės ilginimą iki 60 valandų, terminuotų darbo sutarčių įvedimą nuolatinio pobūdžio darbui, atostogų už darbo stažą panaikinimą, darbo stažo pensijai gauti ilginimą penkeriais metais, darbuotojų, auginančių vaikus, garantijų mažinimą bei profesinių sąjungų veiklos suvaržymą.

Šį kartą nusprendėme paanalizuoti, ar socialinio modelio kūrėjai teisūs teikdami, kad jeigu būtų įvestas jų siūlomas DK, tai paspartintų kolektyvinių sutarčių sudarinėjimą. Apie tai kalbamės su Šiaulių švietimo profsąjungų susivienijimo pirmininke Rasa Jasmontiene.

– Ką manote apie Socialinio modelio rengėjų siūlymą atsisakyti rašytinių darbo sutarčių?
– Mano patirtis rodo, jog kol kas apie tokius susitarimus Lietuvoje anksti kalbėti. Jei darbuotojui atsitinka bėda, žodiniai susitarimai juridiniu požiūriu dažniausiai nieko nereiškia. Nesakau, kad niekada ir niekur neverta pasikliauti „nerašytais įstatymais“ – žmogaus morale, padorumu. Puiku, kai darbo santykiai idealūs, kai gali pasikliauti vadovų, administratorių žodžiu. Vis dėlto manau, kad iki tokios darbo santykių kultūros mums dar labai toli. Ir ne tik dėl padorumo, pagarbos vieni kitiems stokos, bet ir dėl susitarimų nebuvimo.

Nesu linkusi darbdavių matuoti vienu masteliu, bet dirbantiesiems aiškiname, kad nereikėtų aklai pasitikėti vadovų gerumu. Juk darbo santykiuose pagrindinė vadovo funkcija yra ne nuolat rūpintis darbuotojų gerove, o atvirkščiai – iš darbuotojų gauti kuo daugiau naudos už kuo mažesnę kainą. O darbuotojai patys turi rūpintis savo profesine verte: savo žinias, gebėjimus bei visa tai, ką investavo į save mokydamiesi, įgydami aukštą kvalifikaciją, įvertinti kuo aukštesniu „įkainiu“, t. y. gebėti išsikovoti atitinkamą atlygį už darbą, geras darbo sąlygas.

Nesugebėjimas kolektyvinėse sutartyse išsireikalauti gerų darbo sąlygų, sutarti dėl darbo atlygio yra baisus dalykas. Ir kai dirbantieji skundžiasi, jog darbe neturi sąlygų net nueiti į tualetą, dirba viršvalandžius dykai, dėl nežinomų priežasčių netenka dalies atlyginimo ir pan., natūraliai kyla klausimas, kodėl dėl darbo sąlygų su darbdaviu nesitarta iš anksto? Kodėl įmonėse, įstaigose iki šiol nėra kolektyvinių susitarimų praktikos?

– Darbo santykių tvarką reikėtų įteisinti įstatymais ar leisti darbuotojui ir darbdaviui susitarti patiems?
– Apie kurio lygmens darbo santykius kalbame? Darbuotojas ir darbdavys privalo turėti darbo sutartį, kurioje susitaria dėl pagrindinių darbo dalykų: darbo apimčių, atlygio, laiko ir pan. O kaip jie abu tą susitarimą vykdys – gal ir gali likti tik jų dviejų reikalas. Tačiau kolektyvinės sutartys būtinos ten, kur darbas kolektyvinis, komandinis, dirbantieji susiję, kur darbo santykiai ir sąlygos lemia darbo kokybę, rezultatus.

Todėl profesinės sąjungos mano, jog kolektyvinės sutartys turi būti privalomos valstybės mastu. Šiuo metu Lietuvos situacija tokia, kad pagal veikiančių kolektyvinių sutarčių skaičių Europos Sąjungos šalių tarpe esame vieni paskutiniųjų. Tikiu, kad nuostata, jog kiekvienoje įstaigoje, įmonėje, bet kuriame darbuotojų kolektyve būtina susitarti dėl darbo tvarkos, sąlygų, šalių įsipareigojimų ir garantijų, Lietuvoje ilgainiui bus įtvirtinta.

Taip pat verta diskutuoti ir susitarti, kuriose šalies struktūrose, ūkio šakose kolektyvines sutartis būtina turėti net vyriausybėms, šakinių ministerijų lygyje, o įstatymas garantuotų tokių nuostatų tęstinumą.
Kol kas darbo santykių kultūra žema, tą patvirtina ir emigracijos mastai. Nors vis daugėja įmonių, įstaigų, kur protingai tariamasi, susitarimai vykdomi, tačiau stebime ir visiškai priešingus dalykus.

Pavyzdžiui, šiuo metu dirbame su vienos gimnazijos mokytojais, kuriems vadovas ir administratoriai atvirai sako, jog kolektyvinė sutartis – pats „žemiausias“, nieko nereiškiantis dokumentas, o viršesni yra ministro įsakymai ar net direktoriaus norai. Žmogus elgiasi taip, kaip užsimano, ir jam neįmanoma įrodyti, jog privalo vykdyti, ką pats su kolektyvu sutarė.

Tokiems vadovams įstatyminės nuostatos turėtų būti surašytos kaip elementorius, gal ilgainiui visi priprastų laikytis taisyklių, kurias žmonėms nurodytų pati valstybė?

– Kodėl lietuviai nenori pasirašyti kolektyvinių sutarčių?
– Nes trūksta praktikos, žinių, patirties. Iš darbdavių pusės – noro. Kokia prasmė darbdaviui vargintis kažkuo įsipareigoti, tartis, jeigu yra galimybė elgtis taip, kaip jam norisi?

O dirbantieji dar vis neatsikrato vergiško mąstymo. Manoma, kad vadovui reikia aklai paklusti, tikėti net ir neteisingais sprendimais: esą jei jį paskyrė vadovauti, jis išmano, privalo elgtis padoriai, sudaryti sąlygas ir t. t.

Žmonės nesupranta, kad savaime niekada nieko nebūna. Neįmanoma „iš viršaus“ sukontroliuoti kiekvieno vadovo. Ir demokratiniai santykiai juk grindžiami tuo, kad ne „viršus“, o patys kolektyvo nariai, kartu dirbdami, kritiškai vertindami save ir kitus, tariasi, sprendžia, įspėja, jeigu kas nors negerai. Lietuviams trūksta kritinio požiūrio ne tik į savo tiesioginį darbdavį, bet į valdžią apskritai. Tai yra pilietiškumo stoka.

– Kokie yra pagrindiniai kolektyvinių sričių privalumai?
– Kolektyvinė sutartis – tai dokumentas, galintis pagerinti kiekvieną įstatymą, galiojantį toje darbo srityje. Imame visą sistemą reguliuojančių įstatymų paketą ir dažną nuostatą sutariame vykdyti taip, kaip darbuotojų kolektyvui geriau, t. y. nusistatome savo tvarką, procedūras, eiliškumą ir pan.

Turėdami kolektyvinę sutartį, panaikiname piktnaudžiavimo, vienvaldystės, naudojimosi padėtimi galimybes, o kartu įtraukiame ir daugelį visiems naudingų įsipareigojimų.

Pavyzdžiui, darbdavys siekia, kad mokytojai budėtų renginiuose, pertraukų metu. Tuo tarpu retas dirbantis mokytojas to nori. Tai kolektyvinė sutartis padeda šią problemą spręsti susitariant, susikuriama papildomų darbų atlikimo ir atlyginimo sistema, praverčianti atliekant ir kitus darbus.

Išsamioje ir apgalvotoje kolektyvinėje sutartyje iš anksto sutariama, kokia tvarka bus aptariami nauji nurodymai, įvedamos naujos funkcijos, priimami nauji darbuotojai ir t. t. Administracija privalo nuolat tartis su darbuotojų atstovais, derinti priimamus sprendimus, nes darbuotojai turi ne tik aklai vykdyti, bet ir aiškiai žinoti, suprasti sprendimų prasmę.

– Kodėl kilo toks nepasitenkinimas socialiniu modeliu ir ar profsąjungos gali ką nors pakeisti?
– Nepasitikėjimas socialiniu modeliu atsirado tik dėl to, kad nuo pat pradžių modelio kūrimo procesas nebuvo kolektyvinis, t. y. patys modelio užsakytojai (Vyriausybė) ir kūrėjai (specialistų komanda) nesilaikė socialinio dialogo principų. Tik paskutiniu metu susirūpinta projekto sklaida, imta visus kviesti į viešus seminarus, kalbama žiniasklaidoje.

Vyriausybė Trišalėje taryboje nesuderintą projektą atidavė nagrinėti Seimui, kai derybiniai posėdžiai tebevyko visą vasarą. Kai kurie profsąjungoms svarbūs klausimai dar iki šiol yra neišspręsti, tad nieko keisto, kad kyla nepasitenkinimas.

Kas kitas, jei ne profsąjungos atliks darbuotojų atstovų funkcijas šiose derybose? Pas mus keistai kalbama, kad profsąjungos nieko nepakeičia, esą jos atstovauja tik dirbančiųjų mažumai. Tačiau būtent profsąjungos bent jau bando tartis, keisti įsigalėjusias blogybes darbo santykiuose. Negalime leisti, kad į dirbančiuosius būtų žiūrima kaip į bandą, kurią galima varinėti be jokių taisyklių ir tvarkos.

Latviai, estai jau seniai pasitvirtino naujus Darbo kodeksus todėl, kad darbuotojų ir darbdavių santykiai aukštesniame lygmeny, pagarbesni, partneriški. Mums dar reikia mokytis iš kaimynų ir turime labai pasistengti.

Manau, tik išmokę labiau gerbti vieni kitus, pasieksime geresnių rezultatų.

Diana Janušaitė, "Šiaulių naujienos"
Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *

Kol kas komentarų nėra

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.