Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

Didėjanti konkurencija ar nepasitikėjimas mokytojais? (0)

2011 Rugsėjo 5d.

Artėjanti šiųmetė rugsėjo 1 – oji vėl neleidžia pamiršti daugelio mokytojų lūpose girdėto posakio: „Švietimo ministerija niekada neatostogauja“. Vasarą, kol mokytojai mėgavosi atostogomis, dienos šviesą išvydo keli teisės aktai, du iš kurių, ne tik darys įtaką mokytojo padėčiai vos tik prasidėjus šiems mokslo metams, bet ir didele dalimi lems jo statusą švietimo sistemoje tolimesnėje ateityje. Kalba eina apie 2011 m. liepos 18 d. ministro įsakymu patvirtintą Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašą ir dar tik pradėtą svarstyti Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos projektą. Abiejų dokumentų dvasia atitinka dabartinio ministro Gintaro Steponavičiaus deklaruojamas ir, reikia pripažinti, nuosekliai švietiman diegiamas liberalizmo nuostatas, kurių kertinis akmuo yra tariamai kokybę garantuojanti konkurencija. Konkurencija tarp mokytojų, kai kiekvieną dieną reikia įrodinėti, jog esi vertas turimų pamokų, suteiktos kvalifikacinės kategorijos, gaunamo atlyginimo ar net vietos mokykloje.

Nepaisant profesinių sąjungų pastangų, patobulintoje darbo apmokėjimo tvarkoje toliau lieka neapibrėžtumas kiek pamokų sudaro pilną pedagoginę normą, kurią mokyklos vadovas turi užtikrinti mokytojui. Prireikė net pasitelkti teismų praktiką, aiškinant dviprasmiškai surašytus ministro įsakymus, tačiau ir toliau neaišku – 18 kontaktinių ar pedagoginių valandų yra tas minimumas, kurį mokyklos vadovas turi užtikrinti pagal standartinę darbo sutartį dirbančiam mokytojui. Tačiau net ir vienaip ar kitaip išsprendus šį klausimą, paradoksali situacija neišnyksta. Nors Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra nustatyta 40 valandų darbo savaitė, o specialus Vyriausybės nutarimas, gerindamas mokytojų padėtį, ją sutrumpina iki 36 valandų, tačiau praktikoje daugeliu atvejų mokytojų situacija yra dar labiau „pagerinama“, paliekant vos 18 pedagoginių valandų krūvį, kuris leidžia jiems uždirbti nedaug daugiau, nei minimalų darbo užmokestį gaunantys nekvalifikuoti darbininkai. Praktika palikti 18 pedagoginių valandų krūvį plinta ne tik mokyklose, kuriose katastrofiškai mažėja mokinių, bet ir pakankamai mokinių turinčiose švietimo įstaigose. Į jas kiekvienais metais priimami nauji mokytojai, su kuriais pamokų krūvį turi dalintys dirbantys seniau. Nors visiems bent kiek su pedagogine veikla susijusiems žmonėms yra aišku, kad mokytojo darbas yra kur kas daugiau nei pamokų vedimas, tačiau apmokėjimą už kitus darbus – darbų planavimą, pasiruošimą pamokoms ir kitiems renginiams, mokinių rašto darbų taisymą, vadovavimą klasei ir t.t., mokytojų bendruomenė turi plėšte išplėšti. Taip yra todėl, kad ministerijoje dirbantiems nepavyksta sukurti jiems priimtinos tokių darbų apskaitos sistemos, kurios nesant, atrodo mokytojai tučtuojau ims simuliuoti, tikėdamiesi algą gauti už nieką. O ar nebūtų paprasčiau iš ŠMM dotacijų mintančiai gausiai armijai edukologijos specialistų duoti užduoti sukurti praktiškai modeliuojant mokytojo darbą schemą, kurioje aiškiai būtų pagrįsta kokius darbus mokytojas neišvengiamai atlieka norėdamas kokybiškai vesti pamokas? Tada net ir turinčiam nedaug pamokų, tačiau atliekančiam kitus darbus mokytojui, būtų galima nustatyti bent kiek į kitas profesijas panašią darbo savaitės trukmę ir mokėti apie bent jau šiokį tokį prestižą bylojantį atlyginimą.

Švietimo ir mokslo ministerija atkakliai vengia spręsti ir kitą problemą, dėl kurios kiekvieną rudenį mokyklose verda aistros, kurias liberalai irgi vadina konkurencija. Mokytojai visomis pastangomis stengiasi gauti kuo daugiau pamokų, nes nuo jų skaičiaus tiesiogiai priklauso jų atlyginimas. Dalybų aistrų okeanas dažnai įsisiūbuoja tiek, kad peržengiamos visos ne tik pedagoginės, bet ir elementarios žmogiškos etikos normos. Nors kiekvienais metais, mažėjant mokinių, mažėja ir pamokų skaičius, tačiau ministras pasidavė mokyklų vadovų spaudimui ir atsisakė sumanymo palikti pastariesiems tik vadybines funkcijas, leisdamas jiems vesti ir pamokas. Skirstant pamokas nėra absoliučiai jokių kriterijų ar bent kokios tvarkos, todėl paprastai lemiamas ir paskutinysis žodis priklauso mokyklos direktoriui. Šis, nors ir gaudamas pakankamai solidžią algą mažiausiai už 35 vadybinio darbo valandas, neretai sau paskiria ne tik darbo apmokėjimo tvarkoje numatytas 5 pedagogines valandas, bet ir sudaręs antrą darbo sutartį, veda jų gerokai daugiau. Tokiu būdu, dar labiau sumažindamas galimybę mokytojams gauti nors kiek didesnį atlyginimą. Ši problema tapo tiek rėžiančia akį, jog ministras net atskiru raštu paragino mokyklų vadovus susimažinti apetitus dalinantis pamokas ir daugiau dėmesio skirti savo tiesioginei veiklai. Kone vienintelė išeitis išvengti nesutarimų ar kivirčų skirstant pamokas prieš rugsėjo 1 –ąją, mokykloje nusistatyti bent minimalią pamokų skyrimo tvarką ir kaip rodo patirtis, efektyviausiai tokia tvarka veikia įtraukta į kolektyvinę sutartį. Deja, kolektyvinės sutartys mokyklose pasirašomos labai vangiai, sunkiai net ten kur jau ne vieneri metai veikia profesinė sąjunga.

Tačiau aistras dalijantis pamokas artimiausioje ateityje greičiausiai užgoš dar didesnės problemos, kurias mokytojams ant galvos grasina nuleisti irgi vasaros viduryje dienos šviesą išvydęs Pedagogų kvalifikacijos tobulinimo koncepcijos projektas, lydimas ministro raginimo dėl jo teikti pastabas bei pasiūlymus. Pareigą mokytojams tobulinti savo kvalifikaciją numato Švietimo įstatymo 49 str. straipsnis, tačiau švietimo valdininkams matyt atrodo, kad mokytojai šią pareigą atlieka netinkamai, todėl čia jie pasiryžo įvesti geležinę tvarką. Reikėtų pastebėti, kad planuojamos kvalifikacijos kėlimo procedūros yra ne tik pakankamai griežtai reglamentuotos, bet ir gerokai labiau centralizuotos. Prie tobulinančio kvalifikaciją mokytojo bus pristatytas prievaizdas – profesinio tobulinimo konsultantas, kurio nuomonė bus svarbi ne tik mokytojui pasirenkant kvalifikacijos kėlimo būdus bei metodus, bet ir priimant sprendimą skirti šioms veikloms finansavimą. Naujos pareigybės atsiradimas grasina gerokai apriboti dokumente deklaruojamą pedagogo teisę pačiam pasirinkti kvalifikacijos kėlimo formas, nes veikla nesuderinta su konsultantu, nebus finansuojama iš mokinio krepšelio. Tačiau labiausiai pedagogini visuomenei dėmesį reikėtų atkreipti į ministerijos siekį šio dokumento pagalba spręsti dabar beviltiškai užstrigusios atestacijos problemas. Ne veltui yra sakoma, kad nauja yra gerai užmiršta sena. Šia taisykle vadovaujantis Koncepcijos projekte atsiranda nuostatos apie privalomą periodinį kvalifikacijos tobulinimo patvirtinimą, ko nepadarius, pedagogas bus ne tik neatestuojamas, bet ir jam bus apribotos galimybės atlikti tam tikras pedagogines funkcijas, kas tiesiogiai siesis su gerokai sumažėjusiu atlyginimu. Tokia tvarka kone pažodžiui atkartoja dar praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje bandytą įvesti reguliarų ir privalomą visų mokytojų peratestavimą, kurio argumentuotai pasipriešinus profesinėms sąjungoms, buvo atsisakyta.

Nors minėtos Koncepcijos projekte, kurio svarstymui palikti keli mėnesiai iki 2012 metų pradžios, galima rasti ir daugiau nerimą keliančių dalykų, tačiau prasidedant naujiesiems mokslo metams norisi pabaigti optimistine nata. Šios dienos proga kaip iš gausybės rago pasipilančiuose gausiuose politikų sveikinimuose mokytojams šalia palinkėjimų kantrybės, norėtųsi palinkėti ir išminties. Išminties labai kritiškai priimti visas siūlomas naujoves, išminties nepasiduoti demagogijai, kad viskas daroma Lietuvos mokyklose besimokančių mokinių ir dirbančių mokytojų labui, o svarbiausiai išminties vieningai ir argumentuotai ginti savo interesus. Vienybė reikalinga tam, kad mokytojų balsas būtų girdimas visuomenėje, o argumentai visada padės įveikti pigią švietimo valdininkų demagogiją ir išsklaidys jų pučiamas rožines miglas. Miglas apie neišvengiamą ir būtiną konkurenciją tarp mokytojų, kuri, deja, lietuviškųjų švietimo liberalų lūpose labiau panaši į chronišką nepasitikėjimą sąžiningai savo darbą dirbančiu mokytoju.

Audrius Jurgelevičius
Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *

Kol kas komentarų nėra

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.