Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

Nuo ko priklauso mokyklos kaita? (0)

2015 Sausio 27d.

Mokyklose, kur dominuoja autoritarinis valdymo stilius, sunku tikėtis laimingų mokytojų ir aukštais rezultatais džiuginančių mokinių.

Turbūt niekas nesiginčys dėl to, kaip svarbu, jog šalies mokyklose taikomas ugdymo turinys leistų kiekvienam mokiniui pagal savo poreikius ir išgales bręsti kaip asmenybei ir įgyti tokių žinių bei gebėjimų, kurie padės surasti savo vietą vis greičiau kintančiame pasaulyje. Sparčiai keičiasi ir ugdymo turinys, ši kaita vyksta kartu su visuomene. Daugiau kaip du dešimtmečius besitęsiančiai švietimo reformai jau išleista šimtai milijonų litų. Nepaisant to, nepatenkintas mokytojas, nepatenkintas mokyklos vadovas, nepatenkinti mokiniai – dažna įvairių publikacijų, viešų diskusijų ir privačių pokalbių tema. Tad šiame straipsnyje norėtųsi aptarti, kodėl taip yra.

Pirmas paradoksas, krentantis į akis peržvelgiant savo pačios 32 metų pedagoginio darbo patirtį tai, kaip menkai per tuos daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų pasikeitė mokyklų direktoriai ir mokyklų valdymo stilius. Šis kontrastas ypač stulbina palyginus su tuo, kaip per tą patį laiką pasikeitė, patobulėjo mokytojai, pakito ugdymo turinys, mokiniai, pagaliau – visa mūsų visuomenė.

Lietuvos mokyklose vis dar egzistuoja valdžios pasidalijimo problema, mokyklų valdymas tebėra apipintas įvairiausiais draudimais ir taisyklėmis. Nepaisant to, tikrovėje daug kas tebepriklauso  nuo mokyklos  vadovo asmeninių savybių, jo sugebėjimo laviruoti tarp savo teisių ir galių ir mokėjimo įtikti savivaldos institucijoms.

Labai dažnai regime situaciją, kai mokyklos vadovas pirmiausia pamėgsta labai ilgas  procedūras, sukuria griežtus grafikus ir taisykles, paskirsto darbus, vietoj to, kad suburtų komandą, įkvėptų ir uždegtų kolektyvą, išnaudotų paprastų pedagogų kūrybinį potencialą. Vis dažniau girdime žodį „lyderystė”, tačiau dažnos mokyklos vadovą būtų sunku pavadinti lyderiu. O taip norėtųsi, kad šalies mokyklose dominuotų  ne senasis „vadovavimas”, kad mokyklų vadovai savo kolektyvuose iš tikrųjų būtų mokytojų  lyderiai, kurie  veda paskui save daugiau „patraukdami“ nei „pastumdami“, uždegdami savo idėjomis, o ne leisdami įsakymus.

Todėl manau, kad vis dar hierarchinis vadovavimo  stilius yra nepriimtinas mūsų demokratinėje visuomenėje, nes neretai susidaro įspūdis, jog savivaldybė ar mokyklų direktoriai vienašališkai priima visus sprendimus nekreipdami dėmesio į tai, ką` iš tiesų mano eiliniai pedagogai. Taip visiškai nuvertinamas kolektyve slypintis potencialas. Iš kolektyvo tik reikalaujama besąlygiško paklusnumo vykdant įsakymus ir susidaro dažną mokyklą kamuojantis reiškinys, kai priešingai visoms kalbos ir garsiai išsakomoms idėjoms mokytojų iniciatyva ne tik neskatinama, bet netgi slopinama. Pedagogai pradeda jaustis taip, lyg į juos būtų žiūrima kaip į tingius, neatsakingus, nedrausmingus darbuotojus, kurie gerai dirba tik nuolat kontroliuojami.

Tačiau paklusnumas bei nuobaudos vargu ar padeda pasiekti aukštų rezultatų, o jei ir būna išimčių, kenčia mokyklos mikroklimatas. Autoritarinį valdymo stilių propaguojantys direktoriai patys neretai kritikuodami kitų darbą, ypač nemėgsta prieštaravimų ir kritikos savo atžvilgiu. Užuot adekvačiai reagavus į konstruktyvią kritiką į kolegas mokytojus imama žiūrėti kaip į nekompetentingus ir besikėsinančius į užimamą postą. Tokiems žmonėms keršijama net už smulkmenas. Taip skatinamas kolektyvo susiskaldymas, slopinamas mokytojų pasitikėjimas vieni kitais. Informuoti mokyklos darbuotojus apie padėtį, savo sprendimus, jų motyvus dažnai nematoma jokio reikalo. Dažnai, vykstantys pasitarimai tampa tuščiu formalumu, nes visus klausimus vadovai jau būna išsprendę.

Toks hierarchinis vadovavimas jau paliko nemažai neigiamų pasekmių mokyklose. Ypač tai pasakytina apie mokytojų tarpusavio santykių kolektyve pobūdį bei elgseną. Manyčiau, su tuo galima sieti ir kai kurių kolegų  pasyvumo bei formalaus požiūrio į darbą atsiradimą. Darbuotojai, pripratę prie vienvaldiškų sprendimų, nesiima spręsti savarankiškai net paprasčiausių dalykų, laukdami vadovo įsikišimo. Didelė blogybė ir tai, kad toks vadovavimo stilius remiasi pataikavimu ir paklusnumu. Vadovai siekia besąlygiško autoriteto, tačiau mokytojais rūpinasi tik tiek, kiek šie yra jiems naudingi. Žodinis įsakymas pakeičiamas popieriumi, nuasmeninamas, priskiriamas „ne mūsų lygio problemai – taip liepė valdžia“.

Natūralu, kad mokyklose, kur dominuoja autoritarinis valdymo stilius, sunku tikėtis laimingų mokytojų ir maksimaliai konstruktyvaus jų darbo, o tuo pačiu – patenkintų, nuolat išties aukštais rezultatais džiuginančių mokinių.

Kaip tai pakeisti?
Vienas garsus žmogus M. Fullan yra pasakęs: „Švietimo kaita priklauso nuo to, ką veikia ir galvoja mokytojai. Tai vienodai paprasta ir sudėtinga.“ O ką veikia mokytojas? Priimta kalbėti, kad mokytojas – kuria, konkretina, adaptuoja, integruoja, diferencijuoja. Tikrovėje, deja, mokytojas dažnai tik paklūsta nurodymams „iš aukščiau“. Belieka retorinis klausimas, kiek kūrybingumo tokiu atveju galima tikėtis iš mokytojo?

Tačiau, kad ir kokios idėjos gimtų švietimo teoretikų galvose, visuomenėje vykstantys procesai, darbo rinka nuolat koreguoja bet kokias teorijas. Tad ugdymą reglamentuojantys dokumentai nuolat keičiasi, o pedagogų bendruomenė jau priprato gyventi nesibaigiančios kaitos sąlygomis.

Suspėti kartu su pokyčiais gali tik tokia mokykla, kuri tampa nuolat besimokančia organizacija. Mokykla, kaip besimokanti organizacija nėra besimokančių mokytojų suma. Tai visos mokyklos bendruomenės bendradarbiavimo forma, kai kartu sprendžiamos iškilusios problemos, keičiamasi naujomis idėjomis, vieni kitų patirtimi bei kuriama palanki naujovių įgyvendinimui aplinka. Svarbu, kad būtų akcentuojamas pačių mokyklų gebėjimas valdyti pokyčius, išmokti dirbti bendradarbiaujant, į šį procesą įtraukiant visus mokytojus ir kitus mokyklos darbuotojus bei mokinius ir tėvus siekiant bendro tikslo. Čia ypatingai didelis vaidmuo turėtų tekti mokyklų vadovams, nes tam, kad valdytų pokyčius, organizacijai reikia sisteminį mąstymą įvaldžiusio vadovo, suvokiančio sisteminį pasikeitimų procesą mokykloje bei švietimo sistemoje. Todėl vadovui iškyla būtinybė dar papildomai mokytis, tobulintis, tapti lyderiu, o valdyme taikyti demokratinius principus. Taikant autoritarinio vadovavimo mokyklai stilių, tėra skatinamas tik pasyvumas ir bandymas prisitaikyti, o tuomet net ir geriausios idėjos pamažu tampa tuščiais formalumais.

Visada yra ir išeitis – patiems mokytojams rinktis, kaip daryti pokyčius. Europos patirtis – kuo gausiau burtis  į profesines sąjungas ir veikti. Tik tada svarbiausia vertybe taps Žmogus, o ne biurokratiniai nurodymai ar popierizmas.

Roma Jackūnienė, Pasvalio rajono švietimo profesinės sąjungos pirmininkė
Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *

Kol kas komentarų nėra

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.