Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

Ministro kėdė lyg užkeikta: trumpina atmintį ir vilioja į konfliktus (3)

2015 Rugsėjo 4d.

Rugsėjį, pasitinkant į mokyklą grįžtančius mokinius, visas dėmesys nors kartą per metus nukrypsta į mokyklą. Tiesa, dar būna tarptautinė mokytojo diena, bet tada šypsenos skiriamos tik mokytojui. Tradicijos lyg ir nepasikeitė, respublikinė konferencija „Mokinių pasiekimai. Ką mes turime daryti kitaip?“ paskelbė mokyklos bendruomenių metus, Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) vadovė Audronė Pitrėnienė pažadėjo daug: siekti, pasiekti, plėtoti, įtvirtinti... Skamba puikiai, tačiau už nugaros išgirdau atodūsį ir tylų klausimą... kaip? Iš konferencijos parsivežiau citatą: „Niekas nenori blogo gydymo, blogai nutiestų kelių, brutalaus valdininkų chamizmo ir, žinoma, blogo mokymo“. Pasirašau po kiekvienu žodžiu, nes gyvename tam, kad siektumėm geriausio.

Situacija švietime

Lietuvos švietimo įstaigų profesinės sąjungos (LŠĮPS) pirmininkas Eugenijus Jesinas šiandieninę situaciją pavadino sudėtinga. Aš ją pavadinčiau apgailėtina. Praėję derybų maratoną ir pasirašę valstybinio lygmens susitarimus, galime drąsiai teigti, jog šie susitarimai yra tik popierėlis tuometinei socialinei įtampai pridengti. Rodos, priimta daug susitarimų, šiek tiek lengvinančių mokytoją dalią. Deja, vėl prasideda išsisukinėjimas, sutartų sprendimų vykdymo terminai atidedami neapibrėžtam laikotarpiui, žadėto koeficiento pakėlimo, bent iki vidutinio, mums neregėt, mokytojo atlyginimas geometrine progresija artėja prie minimalaus atlygio, o padaryti pertvarkymai – tik kosmetiniai.

Vyriausybė net bando keisti įstatymus, kad tik mažintų lėšas, skirtas švietimui, o garsiosios konvergencijos ir stabilumo programos nubloškia mus į patį dugną pagal ES valstybių mokytojų atlyginimus. BVP procentas, skirtas švietimui, užuot turėjęs augti, dabar mažėja net iki 3,7 proc. ES bei UNESCO rekomenduojamo 6 proc. lygio tikrai nesulauksime 2020 metais, kaip tai žada Vyriausybė. Ko gero, jo nebus net 2040 metais. Taigi, švietimas gerbtina, bet ubagiškai finansuojama sritis bus dar ilgai, jeigu tai leis tėvai ir pedagogai.

Ar naudinga švietimui  greita pažiūrų kaita?

Darbo partija, kuruojanti švietimą, garsėjo nuosaikiu gilinimusi į švietimo problemas, buvo organizuojamos konferencijos LR Seime, apskritojo stalo diskusijos, puikūs politikų pranešimai, nuolatinis bendradarbiavimas su socialiniais partneriais, laikantis pasirašytų susitarimų, konstruktyvus derybų tonas kėlė pasitikėjimą. Kai kurie politikai, tarp jų – ir dabartinė ŠMM ministrė, tuomet Seimo Švietimo, mokslo kultūros komiteto pirmininkė, buvo šiose gretose. Ji buvo net apdovanota už socialinio dialogo plėtojimą profesinės sąjungos garbės ženklu! Tokį ženklą yra gavę tik keli politikai. Įvertindama profsąjungų pastangas, ji teigė: „Profsąjungos kalba apie švietimo finansavimą ne tuo požiūriu, jog turėtų didėti mokytojų atlyginimai. Profsąjungos išdėstė poziciją, kad turi būti skiriama lėšų mokykloms, kad jos galėtų visiškai įvykdyti ugdymo planą. Tai rodo organizacijos brandumą“.

Viskas būtų labai šaunu, į ministro postą ateina mokytojams lojalus, gerai žinantis situaciją, gebantis derėtis politikas. Tačiau jau pirmoji konferencija Šilalės rajone, deja, visus nuvylė. Kai mes norėjome pasakyti, jog euforija baigėsi, reikia pradėti dirbti, buvome apkaltinti, jog siekiame ministrę „nukirsti“. Įdomiai atrodytų du profsąjungų pirmininkai su budelio kirviais ir dvi profsąjungų lyderės su maišu galvai. Bet čia tik sarkazmas. O bajoriškas sindromas, apie kurį kalba mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė, pradėjo augti kaip ant mielių proporcingai poste prabūtų dienų skaičiui. Konferencijoje iš ministrės lūpų nuskambėjo teiginys, jog ŠMM atvira socialiniam dialogui, bus siekiama pozityvaus dialogo, bendro sutelkto darbo, tačiau profsąjungoms pasiūlė atsisakyti „nepagarbos, tuščiažodžiavimo ir manipuliavimo“.

Gerbiama ministre, mes už, nes per ilgametę profsąjunginę veiklą tiek patyrėm nepagarbos, tuščių pažadų, manipuliavimo skaičiais ir pinigais, atviro melo apie itin aukštus mokytojų atlyginimus, apie mažą mokinių skaičių, tenkantį vienam mokytojui, kuris, pasirodo, lyginant su ES šalimis net per didelis. O atsirado jis ne dėl ko nors kito, o būtent dėl manipuliavimo skaičiais. Mat mokytojas, dirbantis net trijose mokyklose, kad sugraibytų bent minimalų valandų krūvį, buvo skaičiuojamas kaip trys mokytojai. Kaip sako kavos mėgėjai – trys viename. Ar ne manipuliavimas yra valandų skaičius už kitus darbus, dėl kurių ilgai tartasi? 2011 m. formuluotė, jog skiriama kiekvienam mokytojui 2 valandos ir nurodyta tiksliai už ką, panaikinta, pakeista neva direktoriams tinkamu teiginiu: nuo 0,5 iki 3,3 valandų. Ir dar pasigirta, jog va, mes padidinome, tik tyliai kikenta į delną: pinigų skyrėm tik pusei pamokos.

Pareikalavus grąžinti senąją formuluotę, ŠMM ekonomistė vos neapsiverkė – nėra pinigų. Kaip, juk padidinote? Nė velnio – manipuliavote!

Klasės krepšelį įdiegti buvo pasiryžusios kelios savivaldybės, ryžtas dingo suskaičiavus pinigėlius. Pasirodo, jų siekiama sutaupyti, mokinių skaičius nekoreguojamas, ugdymo planams beužtenka tik 50 procentų , o tikinimas, jog lėšos valdymui yra išskirtos kitoje eilutėje, pasirodo, tik optinė apgaulė. Neradom tos eilutės. Primenu – reformos turi būti daromos tam, kad būtų geriau mokiniui ir jį vedantiems, o ne tam, kad sutaupytų. Todėl aš tikiuosi, jog jūsų moteriška intuicija peržengs būtent jūsų pačios paminėtą ir nuolat pasikartojančią blogybę iš ŠMM pusės ir derybos vyks tikrai pozityviai.

O Darbo partijai aš linkėčiau ieškoti išeities iš susidariusios situacijos, nes pakeitus buvusį ministrą prof. Dainių Pavalkį laukto pozytivaus pasikeitimo švietimo politikoje nesimato. Asmenybės turi didelę įtaką tokioje jautrioje sistemoje kaip švietimas. Blogėjant socialiniam dialogui, ambicijos ir konfliktiškumas nepadės, partijos reitingai pradės riedėti žemyn.

Naujovės – tik dėl naujovių?
 
Sistema – baisus voratinklis. Susitapatinę su ja, tampa šio voratinklio dalimi. Nenustebome išgirdę iš asmens, kuris turėtų krūtine stoti už mokyklą, mokinį ir mokytoją, kad gins ne juos, o sistemą. Ir gins visom savo galiom. Konferencijoje buvo akcentuota, jog vyksta derybos su socialiniais partneriais dėl šakinės kolektyvinės sutarties. Pirmą kartą per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Labai gaila, kad mes tiek ilgai buvome nelaisvi ES bendrijos gyventojai. Kadangi tai istorinis momentas, šias derybas stebi visa Europos profsąjunginė bendruomenė, o ypač Europos švietimo profesinių sąjungų komiteto vadovas Martin‘as Romer‘is, nes juk jam Vyriausybė pažadėjo šią sutartį įteisinti. Bet aš bijau, jog ši sutartis bus įtraukta į Gineso rekordų knygą, kaip ilgiausią derybų maratoną patyrusi sutartis. Ji tiesiog vilkinama, derybos neproduktyvios, kapstomasi smulkmenose ir net niekur neskubantiems europiečiams jau darosi keista.

Nesuvokiu aš ir naujojo aprašo, ten reikia tarptautinių ekspertų, kad suprastum visas vingrybes, taigi, prancūzų nuostata – kalbėti trumpai, tiksliai, nepaliekant landų interpretacijoms, vėl atmesta. Naujovės mokykloje, kuriomis labai norėta nudžiuginti pedagoginę bendruomenę, sukėlė tik lengvą šypsnį... kad ir 25 minučių fizinio aktyvumo pertraukėlė... Amerikos neatradome, ji mums primena Brežnevo laikus, kai šokinėjome klasėse keldami dulkes, o po to smirdėjome. Kyla ir kitas klausimas, kas tai vykdys ir už tai mokės, nes tam skirtų lėšų nematome. Užtat mokinukai džiūgauja, jog tai bus smagus spjaudymas arba bėgimas už kampo... tad rūkančiųjų statistika turi pagerėti.

Socialinės veiklos dienos irgi jau buvo. Primenu – nepasiteisino. Tai virto tik papildomais auklėtojo rašto darbais – irgi be užmokesčio. Matematikos egzaminas abiturientams euforijos jei nesukėlė, bet prajuokino tikrai. Ministrės oficiali nuomonė – norėsiu, parašysiu kitą įsakymą, palydėta juokeliu, – suglumino ir tėvus, ir mokytojus. O pasitarti su tėvais, su tais, kurie juos laikys, su tais, kurie laukia tą egzaminą išlaikiusiųjų,tai yra aukštųjų mokyklų bendruomene, kokiais kriterijais vadovautis, ko siekti – neleidžia bajoriškas „unoras“.

Belieka laukti – ateis dar vienas dievas ir pasakys: „O mes į šiaurę dumsim, egzaminų mums visai nereikia...“ Jau girdėjome ir tokį siūlymą iš vieno politiko lūpų...

Neišmoktos pamokos ir atminties sutrikimai

Neaišku kodėl atidėtas priešmokyklinio ugdymo startas, kurio tiesiog verkiant reikia, jei norim žadėto proveržio ugdymo srityje, kodėl ŠMM ministrė, labai palaikiusi ankstyvąjį pasitraukimą iš pedagoginės veiklos, staiga prarado atmintį ir lyg nesuvokia, kam to reikia, net neatlikti premjero A.Butkevičiaus pavesti namų darbai: suskaičiuoti, kiek tokių mokytojų atsirastų. O gal šios programos net nereikia? Teisingumo dėlei, turiu priminti, jog pranešime vis tik paminėta, jog dėl to deramasi. Šiais metais pajudėjo mokytojų skaičiaus optimizavimo programa, pritaikius šešių išeitinių išmokų modelį. Paaiškėjo, jog vėl neišmokta pamoka. Poreikis daug didesnis nei atrodė ir jei ne savivaldybių parama, padėtis būtų apverktina. Neformalios ugdymo įstaigos, dirbančios pagal akredituotą programą, laukia nesulaukia krepšelio. 15 eurų mokinukui parama nukeliaus į kitas įstaigas ir klubus, to nesulauks įstaigos, kurių iškaboje žodis „mokykla“. Klasių krepšelio idėja vėl pakibo ore tik dėl vienos priežasties – nes žiūrima, ką iš to krepšelio išimti, o ne ką įdėti, kad būtų nors kartą iki galo įvykdyta ugdymo programa, o ne jos likučiai. Seime jau įregistruota pataisa dėl priešmokyklinio ir ikimokyklinio ugdymo pedagogų atlyginimų pakėlimo. Gėda žiūrėti auklėtojams į akis, metų metus už sunkų darbą gaunantiems socialinę išmoką. Pažadėta mokytojams, jog bus mokama už kolegų pavadavimą, vėl kyla natūralus klausimas – kaip ir iš kokių pinigų? Ir visiškai neaišku, kur dingo atmintis – krizė lyg ir baigėsi, o darbo užmokesčio kėlimo programa kelio atgal neranda... Tai pasakytina ir apie kitus sprendimus, suderintus valstybiniame susitarime.

Premjere, juk jūs socialdemokratas ir jums žodžio laikymasis, kaip ir socialinis teisingumas, turėtų būti šventas. Sakyti, jog dirbame žmogui, neužtenka...

Mes laukiame susitarimų realizavimo, o ne datų stumdymo kitam premjerui.

Ko išmokome ?

Išmokome labai paprasto suvokimo, jog susitarus ir padėjus parašus, dar nereiškia, jog jau laimėjome. Laimėjo jie – laiko, pinigų, bet pralaimėjo PASITIKĖJIMĄ. Nieko veltui mes neatgausime, nei prarastų per krizę atlyginimų, nei statuso, nei elementarios teisės – gyventi. Statistika skelbia negailestingą verdiktą: kas penktas lietuvis gyvena žemiau skurdo ribos. Gaila, kad nesuskaičiuota, jog kas antras pedagogas – prie skurdo ribos... Išmokome, jog džiaugsmas dėl ŠMM ministrės pirmųjų šaunių darbų ir viltis, jog mes pagaliau turime savo ministrę, gali virsti kartėliu...

Tai veda tik į radikalizmą. Sprogimo laukti ilgai neteks. Jau dabar paaiškėjo, jog direktorių atlaisvinimas nuo penkių pamokų vedimo dėl aptakaus ir nekonkretaus įstatymo pateikimo leido jį traktuoti kaip nori. Ir tenka konstatuoti labai liūdna tiesą: direktoriai mokyklose – didžiausi vargšai, nors jų atlygis nuplasnojęs vos ne trigubą atstumą, lyginant su mokytojo atlyginimu. Šias skaudžias bėdas aptarsim mokytojo dienos išvakarėse, spalio 3 dieną Vilniuje, visos Lietuvos pedagogų kongrese. Kirvio neatsinešime, maišo taip pat, bet nepasitikėjimą kišenėje tikrai laikysime...
 
Pabaigos žodis

Noriu priminti: „Niekas nenori brutalaus chamizmo“. Aš pridėčiau: „ Ten, kur jis prasideda, baigiasi mano ir kitų pedagogų inteligencija“. Todėl, jei teks mums pradėti streikus, primenu, jog mes turime streikų fondą ir mes ne radikalai. Mus privertė prarasti inteligenciją.

Judyta Čejauskienė, LŠĮPS pirmininko pavaduotoja
Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *
Komentarai:
2015-09-06 12:06:38 | Kindziulis

Čia priėjo Kindziulis ir tarė: - Viena aišku, šmm puikiai žino, kad užtenka pedagogams ko nors pažadėti ir problemų nebus. O tai kad jie ten kažkuo nepatenkinti, tai niekam (politikams) gyventi netrukdo. Juk pedagogai nesiims streikuoti - negražu... - O kas jei vietoje kokio nors streiko ar OstraBramos lankymo mokytojo dienos proga visoje šalyje visi mokytojai visiems mokiniams pravestų pamoką tema "Švietimo politika Lietuvoje", kurioje gražiai ir nuosekliai išdėstytų kiek kiekviena partija yra žadėjusi ir kiek NEpadariusi... Būtų gražus pilietiškumo ugdymas artėjant rinkimams į seimą.

2015-09-04 23:59:21 | Regina

Visa tiesa aiškiai išdėstyta, tik ar ministrė, premjeras bent kiek susidomės... Nebent tikrai streikai prasidėtų... Bet mokytojai gana nuolankūs...

2015-09-04 15:42:38 | Rasa

Bravo, Judyta ! Išsamiai, tiksliai ir laiku ;)

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.