Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

Mokslo ir studijų įstatymas – valstybės pinigų švaistymas vėjais (1)

2009 Balandžio 8d.

Per devyniolika nepriklausomybės metų Lietuvoje bandyta įgyvendinti ne vieną reformą, tačiau nė viena iš jų gerų įvertinimo balų nesulaukė. Nesenai prof. A.Bumblauskas išreiškė nuomonę, kad „geriau bloga aukštojo mokslo reforma, negu nieko“. Žinoma, skęstantis ir šiaudo griebiasi. Ar ne dėl tokių reformų pusė milijono darbininkų, inžinierių, gydytojų ir mokslininkų paliko mūsų šalį? Tai daugiau negu buvo išvežta sovietų represijų laikotarpiais.

Studentai, mokslininkai, verslininkai pripažįsta, kad švietimo ir mokslo sistema šalyje atsiliko nuo laikmečio reikalavimų. Kaltų dėl to kaip visada nėra. Švietimo ir mokslo ministerija bijo prisipažinti, kad nekontroliavo, dirbo nekokybiškai ir leido susidaryti kritinei švietimo ir mokslo situacijai šalyje.

Ministerija, negalėdama valdyti situacijos, sugalvojo aukštąsias mokyklas ir jų studijų programas perduoti testuoti būsimiems studentams. Tie stropuoliai su savo krepšiais tegul bėgioja po Lietuvos mokyklas ir parodo ministerijai, kurios mokyklos turi bankrutuoti, o kurios gali klestėti. Jie ir atliks tą mokyklų mažinimo užduotį, kurios nepajėgi atlikti LR Švietimo ir mokslo ministerija.

Ministerijai nesvarbu, ką darys tūkstančiai studentų, kai mokykla bankrutuos ir pražus ten sunešti krepšeliai, studijų paskolos, iššvaistytos valstybės lėšos. Tai nei valstybininkams, nei politikams nerūpi. Koks skirtumas, kad keliolika aukštųjų mokyklų bus suskaidytos. Valstybė turėjo ir didesnių nuostolių, kai buvo išgrobstyta ir sugriauta tūkstančiai gamyklų.

Skaitydami Mokslo ir studijų reformos padarinių analizę randame labai daug šūkių ir tezių. Nerandame tiktai, kokia iš to bus ekonominė ar kultūrinė nauda valstybei. Dauguma mūsų dar gerai prisimena šūkių, skambių citatų laikotarpį. Prisimename ir „terbininkų“ pilnas geležinkelio stotis. Nejaugi nėra alternatyvos kitokiam Mokslo ir studijų įstatymui?

Didžiausią diskusijų dalį Mokslo ir studijų įstatyme sukelia „krepšelių“ atsiradimas, aukštosios mokyklos valdymas ir studijų kokybės užtikrinimas. Niekada sudėtingos problemos nebuvo išspręstos keliais paprastais veiksmais. Tai puikiai matote iš Seimo nario A.Matulo kovos su alkoholio problema. Sudėtingos problemos „donkichotiškais“ metodais neišsprendžiamos.

Siūlyčiau sudėtingesnį alternatyvų sprendimą, galintį valstybei sutaupyti ne tik biudžeto pinigų, bet ir sumažinti paruoštų specialistų nutekėjimo į kitas šalis pavojų, pagerinti studijų kokybę.

Pirmiausia, visas aukštasis mokslas turėtų būti mokamas, tačiau būtų sudaroma galimybė sumokėtus pinigus susigrąžinti. Į aukštąją mokyklą įstojusiam studentui valstybė sudarytų sąlygas pagal jo poreikį gauti paskolą susimokėti už mokslą ir pragyvenimą.

Paskola būtų išduodama su 2 proc. metinėmis palūkanomis, skirtomis administruoti paskolą. Sutartys būtų sudaromos su Lietuvos valstybiniu studijų fondu. Šiuo principu už aukštąjį mokslą turėtų susimokėti visi studijuojantys, o gerai besimokantiems studentams Lietuvos valstybinis studijų fondas, gavęs iš aukštosios mokyklos semestro rezultatus, galėtų nustatyti grąžintinos paskolos sumažinimo koeficientą tam semestrui, sumažinimo suma galėtų siekti iki 20–30 procentų.

Aukštoji mokykla, nepriklausomai nuo studentų pažymių, gautų visą nustatytą mokestį už mokslą. Įvedus tokią tvarką, yra tikimybė, kad aukštosiose mokyklose sumažėtų ir korupcija. Mokslus baigusiam studentui, dirbančiam Lietuvos įmonėse, negrąžintą paskolos dalį už studijas valstybė nurašytų dalimis per 7 ar 10 metų.

Paskolos dalį, skirtą pragyvenimui, valstybė kompensuotų 50 proc., o likusią dalį padengtų paskolos gavėjas. Tokiu būdu galima būtų atsisakyti ir stipendijų, o tas lėšas pervesti į Lietuvos valstybinį mokslo ir studijų fondą. Jei buvęs studentas išvyktų dirbti ir gyventi į užsienį, už negrąžintą paskolos dalį jis turėtų susimokėti pats. Tokiu principu būtų teisingai ir tikslingai sprendžiamas iš mokesčių mokėtojų surinktų pinigų panaudojimas. Be to, taip būtų mažinama specialistų migracija. Lietuva nepatirtų didelių nuostolių ir savo biudžeto sąskaita neremtų kitų turtingų šalių.

Galima būtų sudaryti sąlygas, kad įmonės, siekdamos įdarbinti jaunus specialistus, valstybei padengtų studentų studijų skolas ar kitaip finansuotų Lietuvos valstybinį mokslo ir studijų fondą. Valstybė iš biudžeto skirtų reikalingą sumą pinigų Lietuvos valstybiniam mokslo ir studijų fondui, kuris finansuotų studentų mokymąsi. Būtų atsisakyta bankų tarpininkavimo ir studentų išnaudojimo. Šiuo metu LR Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkai, neaišku kokiais motyvais, siūlo komerciniams bankams pelningą sandorį su 5 proc. VILIBOR palūkanų marža, kai dabar EURIBOR turi tik 1,6 proc. palūkanų maržą. Ar neverta pradėti taupyti ir valstybės, ir studentų pinigus?

Pateiktas aukštosios mokyklos valdymo projektas neatstovauja visoms suinteresuotoms visuomenės pusėms, todėl Valstybinės aukštosios mokyklos taryba, įvertinusi demokratijos principus, turėtų būti formuojama ne iš 9 ar 11 narių, o iš 15 narių: 6 nariai– aukštosios mokyklos darbuotojai (4 dėstytojai ir mokslo darbuotojai, 1 – administracija ir kiti darbuotojai, 1 – mokyklos darbuotojų profsąjungos atstovas); 3 kandidatus į tarybos narius deleguoja studentų atstovybė, jeigu jos nėra – visuotinis studentų susirinkimas (1 studentas – iš pirmo ar antro kurso bakalauro studijų, 1 – iš trečio ar ketvirto kurso, 1 – iš magistrantūros studijų); dar 6 deleguoti nariai (1 tarybos narys skiriamas švietimo ir mokslo ministro, 1 –skiriamas Seimo, 1 – savivaldybės, kurioje yra mokykla, 1 narį skiria Lietuvos mokslo taryba, 2 nariai skiriami verslo įmonių asociacijos). Tarybos sudėtį viešai skelbtų LR Švietimo ir mokslo ministras.

Sprendžiant studijų kokybės problemą reikia atsakyti į daugelį klausimų. Pirmiausia siūloma nuostata, kad padidėjęs dėstytojų atlyginimas pagerins studijų kokybę, yra utopinė.

Kita, kodėl ministerijos ar kitos valstybinės žinybos įvairius tiriamuosius darbus už milijonines sumas užsako ne mūsų aukštosioms mokykloms, o įvairioms komercinėms tiriamosioms įstaigoms? Kodėl studijų programų pirkėjas – valstybė tinkamai netikrina studijų programų vykdymo eigos? Kam reikalinga LR Švietimo ir mokslo ministerija, jei pagal siūlomą reformą abiturientai puikiausiai patys galės nustatinėti aukštųjų mokyklų studijų programų kokybę? Kodėl valstybė negali atsijoti blogas studijų programas, įvesdama studijų programų konkursą ir išduoti licencijas tik geriausioms studijų programoms, kurias įgyvendintų licencijuojami tos programos dėstytojai?

Vien atlyginimų didinimas dėstytojams niekada neužtikrins studijų kokybės. Dėstytojų kvalifikacija nekils, jei jie nuolat nedirbs mokslinių darbų, be to, studijų kokybė bus žema, jei į šių mokslinių darbų atlikimą nebus įtraukiami studentai. Neatsitiktinai šiomis dienomis Švietimo ir mokslo ministerija susizgribo skirti kelis milijonus litų studentų mokslinei veiklai skatinti.

Aukštosios mokyklos nuo mokslo pradžios turėtų formuoti jauno žmogaus charakterį savarankiškam, novatoriškam darbui ir ugdyti atsakingumo, pilietiškumo ir pareigos jausmus.

Dabar Švietimo ir mokslo ministerijos kuriama studijų „krepšelio“ koncepcija to neskatina, nes neužtikrinamas nuolatinis, nuoseklus studentų suinteresuotumas, studentai nuo savo mokymosi pradžios neskatinami siekti taupumo ir geresnių rezultatų, sudaroma psichologinio priešiškumo atmosfera tarp pačių studentų, studentai dvejiems metams suskirstomi į neliečiamas ir nepriklausomas kastas. Tokiu principu ugdoma jauna karta visuomenėje taps diferencijuota, atsiras socialinė nelygybė.

Ne be reikalo europarlamentaras V.Landsbergis pažymėjo, kad „viena iš universiteto misijų turi būti ir žmoniškumo ugdymas“.

Demokratinių vertybių idealai negali būti paminami po kojomis, kiekvienas jaunas žmogus, palikęs tėvų lizdą, turi turėti vienodas galimybes pradėti savarankišką gyvenimą. Ne visi mūsų vaikai turi vienodas sąlygas mokytis, ne vienas vaikas mokydamasis dar ir dirba, kad turėtų šiek tiek pinigų savo reikmėms ar maistui. Nėra sulyginta ir visų vidurinių ar gimnazijos mokyklų suteikiama mokymosi paslaugų kokybė. Skirtingi ir mokytojai, kurie nevienodai gerai perteikia mokomą dalyką. Neturime ir visapusiškai gerai parašytų vadovėlių, iš kurių mūsų vaikai galėtų dėstomą dalyką lengvai ir aiškiai suprasti bei kokybiškai mokytis. Dalis mokymosi programų perkrautos nereikšmingais ir bereikalingais dalykais, kurių nei darbe, nei gyvenime nepanaudosime, o svarbūs esminiai mokslo pagrindai per bereikšmių dalykų gausumą gerai neįsisavinami.

Siūlomas studijų „krepšelis“ ir to jo sudarymo principas nepasižymi valstybės, t.y. mokesčių mokėtojų, pinigų investavimo efektyvumu.

Švietimo ir mokslo ministerijai reikia atsisakyti požiūrio, kad mokinys ar studentas yra robotas. Reikia suprasti, kad mokslo siekiantis jaunuolis yra įvairialypė ir sudėtinga asmenybė. Aukštoji mokykla turi formuoti mastantį ir kuriantį studentą. Dauguma pasaulio įžymių žmonių buvo gabūs vienoje, geriausiu atveju – dviejose srityse.

Lietuvą garsinantis A.Sabonis gabumų turi irgi tik vienoje srityje. Tiesa, yra ir išimčių. Manau, visi gerai žinote pažangų mokinį V.Leniną, kuris savo visapusiškų gabumų dėka įvedė diktatūrą, aplaistytą nekaltų žmonių krauju. Taigi, gerų moksliukų ne visi darbai būna geri.

Šaltinis: http://www.lrytas.lt/-12391177431238871751-mokslo-ir-studij%C5%B3-%C4%AFstatymas-valstyb%C4%97s-pinig%C5%B3-%C5%A1vaistymas-v%C4%97jais.htm

Henrikas Rackevičius, "Lietuvos rytas"
Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *
Komentarai:
2009-04-22 14:01:40 | rima

pritriu autoriaus mintims.kod4l j7 negirdi tie kas dam priklausyt7 jas i6girsti...

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.