Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

 

 

Medaus šaukštas deguto statinėje arba kodėl blogėja mokinių ugdymo kokybė (0)

2013 Rugsėjo 2d.

Neinvestavęs – nelauk rezultatų

Pastaraisiais metais Lietuvoje visuotinai kalbama, kad šalies švietimas serga, o šios kalbos gausiai iliustruojamos statitika, rodančia, kad ugdymo kokybė šalies švietimo įstaigose mokyklose nuolat blogėja. Nuolat virkaujama, kad pagal ikimokyklinio amžiaus vaikų įtraukimą į institucinį ugdymą Lietuva gerokai atsilieka nuo europinio vidurkio, tą patį galima pasakyti ir apie neformalųjį suaugusių ugdymą. Jau vieną reformą patyrusios aukštosios mokyklos, laukia naujo sukrėtimo – dalies universitetų sujungimo ar net uždarymo. Tuo tarpu mūsų mokyklų absolventai vis labiau renkasi studijas užsienyje. Švietimo ligų sąrašą galima būtų dar tęsti, tačiau naujųjų mokslo metų išvakarėse labiau domintų kas ketinama daryti keičiant situaciją į gerąją pusę. Deja, apie tai Švietimo ir mokslo ministerijos galvos, kiti aukštieji politikai kalba mažai ir šiuo metu visas jėgas skiria murdytis abejotino teisėtumo skandaluose, susijusiuose su tautinių mažumų švietimu ir dėl visų bėdų kaltinti savo pirmtakus.

Rizikuodamas užsitraukti gausų kritikos lietų, drįstu tvirtinti, kad pagrindinė švietimo negalavimų priežastis ir kartu pasekmė – pastaraisiais metais katastrofiškai sumažėjusios valstybės investicijos į pedagogus. Kalbu ne tiek apie finansines investicijas, kiek apie pagarbą švietimo sistemoje dirbantiesiems, pasitikėjimą jais. Perfrazuotas posakis „Medaus šaukštas deguto statinėje“ puikiai tinka apibūdinti situaciją, kiek valstybė rūpinasi pedagogais, kurie yra svarbiausi valstybinės švietimo politikos vykdytojai. Minint menką rūpestį jų darbo sąlygomis, užmokesčiu, galimybėmis tobulėti, saugumu darbe ir pan., visi privalome prisiminti elementarią tiesą – neinvestuojant į darbuotojus, naivu tikėtis gerų jų darbo rezultatų.

Be abejo, optimistas deguto statinėje privalo rasti ir medaus, t.y. ir gerų dalykų. Matau net du sklidinus gėrio šaukštus. Vienas, tai siekis į pedagogines studijas atrinkti tik motyvus abiturientus. Būtent tai ir yra vienas iš svarbiausių žingsnių, keičiant pedagogų rengimo sistemą, nes jokia sistema nebus efektyvi, jei ji ruoš nemotyvuotus specialistus. Antrasis pliusas, keliami aukšti kvalifikaciniai reikalavimai mokytojams. Tik aukštos kvalifikacijos specialistai gali siekti aukštos kokybės darbo rezultatų. Deja, daugiau pozityvo rasti sunku, nes likęs statinės turinys – tamsus ir klampus degutas.

„Degutuotos“ problemos

Pradėsiu nuo ikimokyklinio ugdymo įstaigose dirbančių pedagogų, kurių situacijos šiandieninė Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė nenori (ar nesugeba) bent kiek pagerinti. O reikia tikrai visai nedaug – palankaus politinio sprendimo įvesti 8 valandų ikimokyklinio ugdymo krepšelį. Ir neteisybė, kad dėl tokio sprendimo savivaldybės neteks šimtų milijonų litų. Tiek pinigai liks savivaldybių biudžetuose kaip tikslinė dotacija. Ir tada nebereikės darželiuose dirbantiems dažnai prasilenkiant su įstatymais, beatodairiškai taupyti, pažeidinėjant higienos normas. Auklėtojoms už savo lėšas nebereiks pirkti ugdymo priemonių, atsiras platesnės galimybės darbuotojams kelti savo kvalifikaciją. Tada bus galima peržiūrėti ir auklėtojų etato struktūrą, numatant bent 6 nekontaktines darbo valandas. Taip pat, laikas būtų padidinti tikrai menką jų atlyginimą, kuris santykinai dar sumažėjo padidinus minimalią algą iki 1000 Lt ir puoselėjant planus pakelti mažiausiai uždirbančių neapmokestinamų pajamų dydį.

Kylant ugdymo pakopomis aukščiau, atsiduriame bendrojo ugdymo sistemoje, kurioje „degutuotų“ problemų dar daugiau. Pirmiausia būtina įvardinti sisteminę visų problemų priežastį – Švietimo ir mokslo ministerijos nenorą prisiimti atsakomybę už savo priimtų sprendimų pasekmes. O juk svarbiausi sprendimais dėl mokytojų darbo sąlygų priimami centralizuotai! Mažėjant mokinių skaičiui ir vis didėjant visuomenės reikalavimams mokytojo darbui, net nesileidžiama į kalbas apie mokinių skaičiaus mažinimą klasėse. Dar daugiau – visokios išimtys ir manipuliacijos leidžia klasėse turėti net daugiau mokinių, nei tai numato teisės aktai. Susidaro paradoksali situacija – iš mokytojų reikalaujama individualizuoti ir diferencijuoti mokymą, o mokinių skaičius klasėje vis didėja. Ministerijos valdininkai tokią situaciją teisina statistiniu melu, neva Lietuvoje vienam mokytojui tenka kone mažiausiai mokinių Europoje.

Džiunglių įstatymai skirstant krūvius

Kita milžiniška problema – mažėjantis mokinių skaičius ir vis didėjantis mokytojų perteklius. Šio reiškinio pasekmė – metai iš metų mažėjantys mokytojų atlyginimai, nes vis mažėja pamokų krūviai. Mažėjant pamokų ir nesant jokio teisinio reguliavimo, prieš kiekvieną rugsėjį stiprėja mokytojų netikrumas dėl ateities. Mokyklose vis labiau įsigali „džiunglių įstatymai“ skirstant pamokų krūvius, kai „džiunglių valdovo“ vaidmenį vaidina mokyklos vadovas. O juk džiunglėse žūsta silpnieji! Deja ir išlikę negali per daug džiūgauti, nes kitais metais jų lauks nauja kova dėl išlikimo. O tokioje situacijoje joks sveiko proto ir bent trupinėlį padorumo turintis žmogus negali iš mokytojų reikalauti visiško atsidavimo darbui ir labai geros ugdymo kokybės. Profesinės sąjungos siūlymai nustatyti minimalią pedagoginę normą ar grįžti prie etatinio mokytojų darbo apmokėjimo projekto lieka neišgirsti. Kitas kelias spęsti šią problemą – plėtoti neformalųjį suagusiųjų mokymą, kuriame Lietuva yra tarp beviltiškų autsaiderių. Juk bendrojo lavinimo mokyklose mokytojai daugeliu atvejų yra pasiruošę savo žinias perteikti ne tik paaugliams, bet ir suaugusiems. Tačiau paruoštas naujo Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymo projektas užstrigo tarp seimo ir ministerijos. Iš dalies mokytojų pertekliaus problemą galėtų sumažinti paankstintas jų pensijinis amžius. Mokytojai turi labai svarius argumentus paremti šiam pasiūlymui. Ko gero nė vienos profesijos atstovams netenka taip artimai bendrauti su vaikais bei paaugliais, kurie šalia savęs nenori matyti beviltiškai susenusių mokytojų. Mokytojų lūkesčius papildomai skatina ir nesibaigiantys politikų pažadai anksčiau išleisti juos į pensiją. Deja, netoli tas laikas kaip mokyklose daugiau nei trečdalis pedagogų perkops per penkiasdešimties metų ribą.

Belieka skambūs pavadinimai

Visuose švietimo lygmenyse dirbančius mokytojus į daugiau nei dviprasmišką padėtį stato visų lygių valdininkų nenoras tartis ar bent minimaliai atsižvelgti į jų nuomonę. Carinėje Rusijoje gimęs posakis „Ja načaljnik – ty durak, ty načaljnik – ja durak“, XXI a. Lietuvos švietime įgijo antrą kvėpavimą. Patyrusių ir kvalifikuotų mokytojų nuomonė nublanksta prieš kojų švietime apšilti nespėjusių, bet kiek aukštesnę kėdė užsėdusių veikėjų „išmintį“. Čia, manau, slypi didžioji žemo mokytojų profesijos prestižo paslaptis. Mokiniams apie pilietiškumą, pareigą reikšti savo nuomonę kalbantys mokytojai, realybėje yra beteisiai, neturintys galimybės išreikšti savo nuomonės amatininkai. Tai klasikinis veidmainiavimo (pirmiausia sau!) pavyzdys.

Dar vienas aspektas, kurio negalima nepaminėti – neatsakinga mokyklų tinklo pertvarka. Taip teigti leidžia skandalingi faktai, kad pagrindinėse mokyklose arba progimnazijose labai aštriai susiduriama su mokinių drausmės problemomis, nes vienoje vietoje sukoncentruota kritinė masė problematiškiausio amžiaus paauglių. Mokytojams skiriant neproporcingai daug laiko užtikrinti drausmę pamokose, dažniausiai nukenčia ugdymo kokybė. Tuo labiau, kad stokojama ir efektyvių, nesikertančių su teisės aktais, drausmės palaikymo instrumentų. Ugdymo kokybė krenta ir gimnazijose, kurios ne vienu atveju kompromituoja iš antikos pasiekusį ir aukštą ugdymo kokybę kompromituojantį gymnasium pavadinimą. Dabar ir patys talentingiausi pedagogai dažnai būna bejėgiais tinkamai išugdyti be jokios atrankos į gimnazijas priimamus moksleivius, kurių ne kiekvienas motyvuotas siekti mokslo aukštumų.

Pirma duokite – tada reikalaukite

Atskirai kalbėti reikia ir apie tai, kokios salygos sudaromos pedagogams kelti kvalifikaciją, t.y. vykdyti pareigą, kuri yra numatyta Švietimo įstatyme. Galime drąsiai tvirtinti, kad kvalifikacijos kėlimo sąlygos kasmet blogėja. Lėšų kvalifikacijai kelti skiriama mažai, o ne vienu atveju jų apskritai nėra numatoma. Į kvalifikacijos kėlimo renginius mokytojai dažnai turi vykti nemokamų atostogų sąskaita arba renginiai vyksta po pamokų ir mokytojai priversti, pažeidinėjant Darbo kodeksą, dirbti neapmokamus viršvalandžius. Nieko gero nežada ir naujoji Pedagogų kvalifikacijos kėlimo koncepcija. Jei ji bus įgyvendinta taip, kaip planavo ją sukūrę valdininkai, kvalifikacijos kėlimas taps formaliu, brangiai kainuojančiu, mokytojus „ant trumpo“ pavadėlio padedančiu laikyti įrankiu.

Aplinkybių, kurios objektyviai neleidžia mokytojams pasiekti optimalių ugdymo rezultatų, sąrašą galima dar tęsti. Tačiau artėjant Rusėjo 1 – ajai mokytojai privalo garsiai ir aiškiai pasakyti: nereikalaukite iš mokytojų gerų rezultatų, nesukūrę jiems gerų ir saugių darbo sąlygų. Kartu dabartiniam Švietimo ir mokslo ministerijos šeimininkui D. Pavalkiui patariant: neieškokite būdų įrodyti mokytojų nekompetenciją, planuojant tikrinti jų raštingumą ar užsienio kalbų žinias, o imkitės radikalių priemonių gerinant jų darbo sqlygas bei suteikiant mokytojams saugumą.


Audrius Jurgelevičius
Lietuvos švietimo profesinės sąjungos pirmininkas
(straipsnis spausdintas „Dialoge“ 2013 m. rugpjūčio 29 d. Nr. 31 (1050))


 

Audrius Jurgelevičius
Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *

Kol kas komentarų nėra

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.