Lt EN
Telefonas kontaktams: +370 5 2130252
LIETUVOS ŠVIETIMO IR MOKSLO PROFESINĖ SĄJUNGA
www.lsmpsf.lt

 

 

Dveji metai neoliberalios politikos švietime – ar dar yra ką griauti? (3)

2010 Gruodžio 6d.

Šiandien, po dvejų metų Gintaro Steponavičiaus vadovavimo ministerijai, jau galima teigti, jog šis neoliberalas švietimo ministro poste atstovauja ne visų Lietuvos žmonių, o tik stambaus verslo interesams. Tą rodo Ministro tikėjimas, jog šiandienos švietimo sistemos problemas geriausiai išspręs laisvos rinkos principai, kuo mažiau valstybiškai reguliuojant viešojo sektoriaus finansavimą ir vadybą. Toks požiūris neoriginalus – ne be TVF pagalbos jis dominuoja daugelio pasaulio šalių ekonomikose ir politikose, yra pamatinis ekonomistinės pakraipos liberalų ideologijoje. Bet ar naudingas švietimui apskritai, šiandieninei Lietuvai ir jos žmonėms?

Viceministro V. Bacio mėgiamas posakis "Mąstyk globaliai, veik lokaliai" kaip patarimas labai tiktų ir ministrui, tačiau G. Steponavičius nei patarimų, nei tarimosi apskritai nepripažįsta, – mūsų nuomone, jis yra labiausiai atitrūkęs nuo realybės ir nepripažįstantis socialinio dialogo ministras per visą LR ŠMM 20–metį.

Šis ministras, per globaliąją neoliberaliąją prizmę matydamas Lietuvos švietimą, atrodo, siekia, kad mokymas/is būtų ekonomiškai naudingas teikėjui  – t.y. taptų tik mokama paslauga. To ministras siekia decentralizuodamas sistemą, sutelkdamas dėmesį tik į rinkoje paklausių įgūdžių ir gebėjimų teikimą per švietimo paslaugas. Šie ministro siekiai aiškiai matomi ir jo vykdomoje politikoje: 
• mažinamas valstybinio švietimo sektoriaus finansavimas;
• suteikiama vis didėjanti laisvė įstaigų vadovams skirstant lėšas (mokytojų atlyginimų „žirklės“, priedų ir kt. skyrimas);
• uždaromos "neveiksmingos" programos, tiesiogiai nepatenkinančios stambaus verslo atstovų lūkesčių;
• žlugdoma valstybinio neformaliojo ugdymo sistema;
• skatinamas kompiuterinis ir nuotolinis mokymasis (didžiuliai pelnai IT, interneto vartojimo korporacijoms);
• naikinama valstybinė mokytojų kvalifikacijos sistema;
• griaunamas pedagoginį išsilavinimą teikiantis aukštasis mokslas (VPU ir kt.);
• nesitariama ir nesikonsultuojama su švietimo bendruomene, darbuotojų atstovais – profesinėmis sąjungomis. 

Itin ryškus Ministro tikslas: nukirptas valstybinio švietimo sektoriaus lėšas permesti į privatųjį. Tad netrukus privačiai teikiamos švietimo paslaugos atrodys kur kas patrauklesnės, nes valstybinis švietimas bus galutinai nualintas, – juk ir iki šio ministro švietimui nuolat trūko lėšų, vidinę disharmoniją ir disbalansą sistemoje įtvirtino nuolatinės nesibaigiančios ir nepagrįstos reformos. Tad destabilizuotos vegetuojančios valstybinės mokyklos turbūt liks prastuomenei, privatus sektorius aptarnaus turtinguosius. Tai, kad kiekvieno vaiko teisę į mokslą garantuoja LR Konstitucija, Švietimo įstatymas, LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, kiti teisės aktai – bent jau šiuo metu ministrui tikrai nerūpi...

Verslo modelis švietime jau dabar skatina segregaciją/atskirtį: nugalėtojai – turtingieji, aukštesnio luomo atstovai; pralaimėjusieji/autsaideriai – nesugebantys prisitaikyti, neturtingi. Ar šio Ministro tikslas - atsisakyti vienodai tenkinti visų poreikius, neturtingiems užkraunant papildomą savarankiško įsitvirtinimo gyvenime bet kokia kaina naštą? Juk neoliberalui G. Steponavičiui naujai reformuojant aukštojo mokslo sistemą, Lietuvos jaunimas neregėtais mastais ėmė emigruoti, rinkdamasis studijas ten, kur užtikrintos normalios mokymosi sąlygos. Kol kas ministrui tai atrodo natūralu, net skatintina.

Ne ką geresnė situacija ikimokykliniame ugdyme: pagal keturmečių, dalyvaujančių ikimokykliniame ugdyme dalį (Lietuvoje – 65 proc., ES vidurkis – 90,1 proc.) esame šalių sąrašo gale. Valstybė palaipsniui atima iš vaikų ir kokybišką pagrindinį ugdymą, garantuojamą LR Konstitucijos, nes nereguliuojamo mokyklų tinklo optimizavimo ir mokinio krepšelio ydingos metodikos pasekmė – mažųjų pagrindinių mokyklų nykimas, vėl propaguojant kuo stambesnes mokyklas, didinant mokinių skaičių klasėje, nes taip didinamas mokytojų darbo produktyvumas. Dauguma baigusių vidurinę mokyklą yra nepasirengę dirbti, o tęsti mokslą neišgali. Tarptautiniame PISA 2006 m. tyrime matyti, kad mūsų vaikų gamtamoksliniam raštingumui didelę įtaką daro socialinė bei ekonominė aplinka, t.y. skurdesnių šeimų vaikai mokosi prasčiau. Čia stipriai atsiliekame net nuo Estijos ir Latvijos. Deja, ministras-liberalas šią tendenciją tik sustiprino... Nors naujas OESD (EBPO) PISA 2009 pranešimas bus paskelbtas tik 2010 gruodžio 7 d. 12:00 Lietuvos laiku, mūsų profesinės sąjungos atstovai iš anksto turėjo galimybę susipažinti su preliminariais nedžiugiais tyrimo rezultatais: švietime ryškėja socialinė vaikų atskirtis. Tačiau G.Steponavičius ir toliau ciniškai ignoruoja ES Tarybos nuomonę dėl švietimo ir mokymo socialinio aspekto (2010 m. gegužės 11 d.): „aukštos kokybės švietimo, kuriuo garantuojamas pagrindinių kompetencijų įgijimas, užtikrinimas VISIEMS, yra vienas iš veiksmingiausių būdų skatinti socialinę aprėptį. Reikia papildomos paramos mokykloms, kuriose didelę dalį mokinių sudaro mokiniai iš nepalankios aplinkos.“ Apie kokią papildomą paramą galima kalbėti su ministru, kuris nesugeba užtikrinti privalomo valstybinio švietimo finansavimo... ES SF fondai dar šiek tiek švelnina situaciją, bet nesukuriant pastovios politikos, sulig paskutiniu paskutiniojo projekto litu pasibaigs ir visa parama mokykloms. 

G. Steponavičius gudriai pasinaudojo krize, pradėdamas neoliberalias reformas švietimo sistemoje. Pagrindinis ministro reformų tikslas – aktyviai skatinti švietimo decentralizaciją, o per ją - privatizavimą, nes badaujančios valstybinio sektoriaus švietimo įstaigos neįgalios konkuruoti. Kokie pokyčiai vyksta šiuo metu? Mokymo procesas analizuojamas ir keičiamas tik valdymo požiūriu, bet ne demokratizacijos. Griaunant mokytojų rengimo ir kvalifikacijų kėlimo sistemą, naikinant viešojo sektoriaus galimybę gerinti kokybę, paprastinant higienines normas, nekontroliuojant vykstančių procesų, sudaromos sąlygos švietimą paversti viena marketingo sričių, kurioje pelnosi pirmesnis, apsukresnis, turtingesnis, pamirštant esminę švietimo paskirtį valstybėje – ugdyti vertybes, lavinti, šviesti.

Savaime decentralizacija nėra blogas dalykas, bet neoliberalo ministro pagrindinis decentralizacijos tikslas - sumažinti centrinės valdžios finansinę ir administracinę atsakomybę už švietimą. Praktiškai, kai savivaldybėms trūksta finansinių išteklių ir jos turi užtikrinti veiksmingą švietimo įstaigų funkcionavimą, jos yra priverstos rinkti išteklius, tiesiogiai įtraukdamos bendruomenę. Jau dabar per „žirkles“ mokytojai iš savo atlyginimų padeda išlaikyti mažas mokyklas, perka kanceliarines prekes, o tėvams tampa norma remontuoti klases ir baldus, pirkti įrangą. Decentralizacija tampa netiesiogine privatizavimo forma, nes pilietinė visuomenė turi finansiškai remti mokyklas, kurių finansavimą valstybė perdavė savivaldybei. Brukant darželiams krepšelius ir neužtikrinant jiems tinkamo valstybinio finansavimo meniškai kartojamas tas pats „paremkit kas nors“ triukas. Taip atsiras privatūs tiekėjai, bet ar visi vaikai tada turės vienodas galimybes?

Mes turim ryškų pavyzdį to, kas vyko Lotynų Amerikoje, Čilėje, kai 1980 m. centrinė valdžia pradėjo privatizavimo ir municipalizacijos procesą. Šis planas, pagal kurį pagrindinio ugdymo administravimas buvo perduotas savivaldybėms, taip pat leido šeimoms mokyti savo vaikus subsidijuojamose privačiose įstaigose, joms išmokant vieno mokinio valstybės išlaidų atitikmenį. Ši politika buvo palanki sparčiam subsidijuojamų privačių mokyklų skaičiaus augimui. Lyginamoji mokymo pasiekimų analizė nuo 1982 m. ir iki 1990 m. parodė, kad nors mokinių iš pasiturinčių šeimų rezultatai šiek tiek pagerėjo, kitų, iš mažesnes pajamas gaunančių šeimų - staigiai ir smarkiai krito. 1994 m. net Čilės švietimo ministras pripažino, kad šios politikos kryptys turėjo katastrofiškas pasekmes švietimo kokybei.

Kas gali pasakyti, kokios bus šio ministro vykdomos neapdairios švietimo politikos pasekmės ir išlaidos (jei viskas pas neoliberalus matuojama tik pinigais) ilgalaikėje perspektyvoje, įvertinus taip pat ir emigracijos, didėjančio nedarbo, alkoholizmo, narkomanijos, smurto šeimoje ir kitų negatyvių tendencijų augimą? Daug pinigų, bet dar daugiau kančių... jei kas nors sutiks 10 metų būti eksperimentinėmis žiurkėmis, dalyvaujant antidemokratiškame ir antihumaniškame "natūralios atrankos" procese.  

Žinoma, nepakanka prieštarauti rinkos ideologijai nesiūlant alternatyvos. Pagrindinė alternatyva rinkos principams švietime – VISŲ VAIKŲ TEISĖ būti ugdomiems ir lavinamiems. Mūsų alternatyva ministro politikai – suvokus esminius švietimo tikslus, padėti visiems vaikams tapti harmoningais žmonėmis ir pilnaverčiais visuomenės nariais, sugebančiais kritiškai žvelgti į socialinę bei įprastinę aplinką, skatinti asmens tobulėjimo ir dalyvavimo kultūroje, politikoje, visuomeniniame gyvenime siekius, t.y. ugdyti Lietuvos piliečius nuo pat ankstyvos vaikystės. Tai yra visų demokratiškų šalių vaikų teisė, kurios Lietuva, deja, dar neužtikrino, o su G. Steponavičiaus atėjimu, – vargu ar beužtikrins... Siūlome vietoj aktyviai skatinamų konkurencinių lenktynių „į dugną“ ir augančios nelygybės, ministrui stengtis suteikti visiems vaikams galimybę turėti vienodas mokymosi sąlygas, vienodą gyvenimo startą.

Pranešimai internete

http://www.lrytas.lt/-12917194091291628740-p3-dveji-metai-pseudoliberalios-politikos-%C5%A1vietime-ar-dar-yra-k%C4%85-griauti.htm

http://pilietis.delfi.lt/voxpopuli/dveji-metai-neoliberalios-politikos-svietime-ar-dar-yra-ka-griauti.d?id=39423029

LŠPS
Pasidalinti:
Rašyti komentarą:
Vardas: *
El.paštas: *
Patvirtinimo kodas: *
Komentarai:
2010-12-08 15:12:15 | LŠPS

To dora: Straipsnis patalpintas šiame puslapyje yra LŠPS pastebėjimai, susidarę per dvejus bendravio su ministru metus.

2010-12-08 14:15:28 | dora

kodel autorius nepasiraso. Ar tai jo pozicija, ar LŠPS, ar ir LAMPSS.Kažin ar ir federacija pritaria. Nesąžinnigas anonimiškumas. Bet cia Taniusos ir Audriuko bajeriukai

2010-12-07 10:36:02 | Giedrė

Puikus straipsnis. G.Steponavičiaus ir kitų neo-liberalų rožinė svajonė būtų, kad mokesčių iš viso niekas nemokėtų, visos viešosios gėrybės taptų privačiomis, o žmonės individualiu pasirinkimu nusipirktų visas "paslaugas", tarp jų ir švietimo. Kuo platesnė kišenė - tuo daugiau gali nusipirkti. O jei negali - tai tavo laisvas pasirinkimas.

«Atgal
Naujienų prenumerata
Įveskite savo el. pašto adresą:
Lietuvos švietimo ir mokslo
profesinė sąjunga

Adresas: J. Jasinskio 9 – 413
LT - 01112 Vilnius, Lietuva
Tel./Faksas: + 370 5 2130252
El. paštas: info@svietimoprofsajunga.lt

Sprendimas:Infoluitai
© 2012 LŠMPSF. Visos teisės saugomos. Privatumo politika.