Mokytojų atlyginimų raidos perspektyvos

Rūta Osipavičiūtė, LŠMPSF pirmininkė

Mano pranešimo temą galėčiau perfrazuoti ir kitaip: „Mokytojų atlyginimų saulėlydis“. Suprantu, kad daugeliui toks pavadinimas mažai asocijuojasi su LR Vyriausybės programa švietimo srityje, todėl pavadinimą paaiškinsiu pranešimo eigoje.

2008 m. kovo 5 d. LR Vyriausybės nutarimu patvirtinama „Ilgalaikė pedagoginių darbuotojų atlyginimų didinimo programa“. Švietimo profsąjunginė bendruomenė gali didžiuotis, nes turime tokį pasiekimą. Šios programos būvimas suteikė pedagoginiai bendruomenei viltį, kad  Lietuvoje švietimas yra prioritetinė sritis ne tik ateinančių ir nueinančių Vyriausybių programų deklaracijose, bet ir realiame gyvenime. Taigi, lyg ir prasidėjo švietimo darbuotojų atlyginimų saulėtekis.

Kada prasidėjo mokytojų atlyginimų saulėlydis? Pirmieji požymiai atsirado po 2008 m. rudens rinkimų į Seimą. XV Vyriausybės programoje numatyta, kad „ ...pedagogų darbo užmokesčiui didinti papildomai skirsime ne dabar numatytus 1 mlrd. 91 mln., o 861 mln. litų, atitinkamai sulėtindami jų darbo užmokesčio augimo tempą... Didinsime ir socialinių, kultūros ir meno, mokslo darbuotojų ir dėstytojų darbo užmokestį, tik mažiau...“.  Tuomet išgirdome premjero sparnuotą frazę: „Mums nereikia pritarimo, bet reikia supratimo“ ir veiksmas prasidėjo...

Pirmas atlyginimų saulėlydžio veiksmas

Seimui patikslinus šių metų biudžetą, darbo užmokesčio fondas sumažintas 8 proc., iš jų 4,7 proc., mokytojų darbo užmokestis mažinamas dėl mėnesinės bazinės algos (BMA) sumažinimo nuo 128 iki 122 litų ir 3,3 proc. – keičiant Moksleivio krepšelio ir sutartinių moksleivių apskaičiavimo metodiką. BMA galėjo būti 115 Lt, tačiau Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) ir Lietuvos švietimo ir mokslo profesinių sąjungų federacijos (LŠMPSF) organizuota bado akcija privertė Vyriausybę atšaukti nutarimą dėl BMA sumažinimo iki 115 Lt.

Liaudies išmintis sako, kad bėda viena nevaikšto. Mūsų gyvenimas tai patvirtino. Lietuva teisinė valstybė, bet kodėl teisės aktai neveikia? Akivaizdu, bet neįtikėtina: LR Darbo kodeksas vienuose Lietuvos savivaldybėse galioja, o kituose ne (Marijampolė, Kupiškis ir kt.) tokių apie 20, beveik trečdalis visų Lietuvos savivaldybių. Kalbu apie bazinę mėnesinę algą. Tose savivaldybėse mokytojams sumažintas atlyginimas išmokėtas jau rugsėjo mėn. pažeidžiant LR DK 120 str. ir 203 str. nuostatas. Gal taip būtų atsitikę ir Kaune, ir Vilniuje, bet protesto akcijos paskatino savivaldybių klerkus atsipeikėti.

Premjeras A. Kubilius patikino, kad 2010 metais mokytojų atlyginimai nebus mažinami. Deja,  matyt duoto žodžio laužymas yra valdžios vyrų privalumas.

Antras atlyginimų saulėlydžio veiksmas

Š. m. spalio mėnesį Vyriausybė nusprendžia kitąmet apkarpyti pedagogams darbo užmokesčio fondus: mokytojams 5 proc., dėstytojams 10 proc. ir kitiems biudžetininkams taip pat 10 proc.. Premjeras profsąjungų atstovus tikina, kad mažinant darbo užmokesčio fondą, švietimo darbuotojams bazinis atlyginimas ir darbo užmokesčio koeficientai nebus mažinami. Tokio sprendimo pasekmės: pirma, tai visiška apgaulė: sumažiname medžiagos kiekį, bet būk malonus pasiuk rūbą tokį pat, kokį turėjai. Akivaizdu, kad atlyginimai bus mažinami. Antra, kad galimai prasidės žmonių atleidimas iš darbo. Ypatingai, tai gali paliesti ikimokyklines įstaigas, techninį personalą, neformalųjį ugdymą. Pasipiktinimą kelia mokytojų, dėstytojų bei kitų biudžetinio sektoriaus darbuotojų supriešinimas - vieniems darbo užmokesčio fondas mažinimas 5 proc., kitiems 10 proc.. Retorinis klausimas - kaip taupymas pagerins ugdymo kokybę? Juk bus sutaupyta keli šimtai tūkstančių litų, o pasekmės – mokytojų bedarbystė, perpildytos klasės, ugdymo įstaigų naikinimas.

Mūsų nuomone, Vyriausybė privalo rasti kitų taupymo būdų ir atsisakyti pagrindinio savo darbo įrankio – „žirklių“.
Nors šiemet „žirklės“ tapo labai populiariu darbo įrankiu ne tik Vyriausybės rankose, bet ir Švietimo ir mokslo ministerijos. 2010 m. ketinama įvesti tarifinių darbo užmokesčio koeficientų „žirkles“. Šiandien tik mūsų profesinės sąjungos (LŠMPSF) organizuotos protesto akcijos rezultatas – iki 2010 m. sausio mėn. skaičiuojamas tarifinių darbo užmokesčio koeficientų vidurkis. Būsimas darbo užmokesčio koeficientų “žirklių“ įvedimas, oficialiai leisiantis „teisingiau įvertinti kiekvieno mokytojo darbą“ bei „padėsiantis išsilaikyti mažesnėms kaimo mokyklėlėms“ sudarys galimybę, prisidengiant esamu ar tariamu lėšų trūkumu bei jau anekdotų tapusiu socialinio solidarumo demonstravimu, taikyti minimalius koeficientų dydžius. Vadinasi, mažosiose mokyklose atlyginimai  bus mokami mažesni, , tai peršasi išvada, kad mokytojų darbo kokybė blogesnė.

Vyriausybė konkrečiai planuoja 583. Panaikinsime centralizuotą atlyginimų ir personalo poreikio planavimą ir pačioms mokykloms leisime nuspręsti, kokių ir kiek joms reikia darbuotojų ir kokie bus jų atlyginimai.
Standartizuotą, nuo viršaus iki apačios valstybės prižiūrimoje ir reglamentuojamoje švietimo sistemoje ketinama vieną segmentą – mokytojų atlyginimų nustatymą – visiškai decentralizuoti. Žinome, kad kiekviena mokykla yra skirtinga – skirtingoje savivaldybėje, skirtingas dydis, skirtingos tradicijos, galų gale, joms vadovauja skirtingos kompetencijos, skirtingo matymo direktorius. Kokį rezultatą turėsime? Kiekvienoje mokykloje tą patį darbą dirbantys žmonės gaus skirtingą atlyginimą ir skirsis jų darbo apimtys. Jau net nesinori kalbėti apie tai, kokią įtampą mokyklų kolektyvų viduje sukels atlyginimų ir personalo poreikio planavimo procesas, kokios aistros virs ir kaip tai tiesiogiai atsilieps mokytojų darbo kokybei bei mokinių ugdymo rezultatams.

Nerimą kelia ne tik sumanymas decentralizuoti, bet sumanymas viską leisti spręsti mokykloms. Kaip čia susirinkę puikiai žino, kad mokykla tėra pastatas, kuris jokių sprendimų nepriiminėja. Sprendimus priiminėja dirbantys mokykloje žmonės – mokyklos vadovai, darbuotojai ar ir vieni ir kiti kartu. Galime užmerkti akis ir tikėtis, kad visų mokyklų bendruomenės susitars, tačiau puikiai žinome, kad daugelyje mokyklų direktorius yra visažinantis ir visagalintis asmuo, nesvyruodamas vienasmeniškai priimantis sprendimus mokyklos vardu. Vieša paslaptis yra ir tai, kad nemaža dalis mokyklų vadovų tokiu savo elgesiu tiesiog bando dangstyti kompetencijos stoką. Iš mokytojų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo galėjo dingti nuostatos, kad dalį klausimų mokyklos vadovas turi derinti su darbuotojų atstovais – profesine sąjunga. Tačiau profesinei sąjungai reikalaujant, šį nuostata liko, bet dalis švietimo įstaigų vadovų Švietimo ministro įsakymo nevykdo. 

Ko siekiama taupant lėšas? Mažinti mokytojams atlyginimus ar mažinti mokytojų skaičių?

Pačiai pabaigai. Nebūsiu originali pasakiusi, kad iš jokios valdžios mokytojai neturi laukti malonių. Malonės atsiranda tik tada, kai jų aiškiai, nuosekliai ir argumentuotai reikalaujama. LŠMPSF turi potencialą ir yra pasiryžusi dėti visas pastangas, kad reformuojama pedagogų darbo užmokesčio sistema būtų teisinga, kad valdžios sprendimai dėl jos būtų skaidrūs ir suderinti su darbuotojų atstovais. Iš jūsų prašome tik vieno – nebūti naiviais, tikinti, kad valdžia žino kaip padaryti geriau, ir nebūti abejingais, jei matysite, kad valdžios sprendimai blogina jūsų padėti. Nebūkite abejingais ir su profesinės sąjungos pagalba, padėkite sau.

Mes turime aiškią strategiją, ir artimiausias tikslas sudaryti Trišalę švietimo tarybą prie LR Trišalės tarybos. Šis mechanizmas padės operatyviai spręsti problemas ir užvers kelią vienašališkiems sprendimams. Mūsų profesinė sąjunga siekia būti kompetentinga, modernia ir stipria darbuotojus atstovaujančia organizacija.