Integracija ir specialiųjų poreikių vaikai

Arūnas Rimkus, Ukmergės švietimo darbuotojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas

Apie neįgaliųjų integraciją prirašyta krūvos popierių, prikištas internetas ir t.t. Bet tai tik teorija. Mes puikiai žinome, kaip tai turi atrodyti. O kokia reali padėtis šiandien? Gal kas galėtų ją pavadinti gera ar bent patenkinama? Gal greičiau – tragiška. Netgi šis žodis skamba per švelniai – šiai dienai padėtis beviltiška. Ir tai sakau drąsiai. Aš kalbu apie vaikus, turinčius protinę ar kompleksinę negales. Neskirstysiu jų pagal sunkumo laipsnį: lengvą, vidutinį, sunkų ar labai sunkų. 

Valstybės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatose teigiama, kad: „visi specialiųjų poreikių vaikai ir jaunimas turėtų galimybę mokytis visų tipų mokyklose jiems palankioje ugdymo aplinkoje pagal formalaus ir neformalaus švietimo programas“. Švietimo įstatymas teigia „Specialiųjų poreikių asmeniui švietimo prieinamumas užtikrinamas pritaikant mokyklos aplinką, teikiant psichologinę, specialiąją pedagoginę ir specialiąją pagalbą, aprūpinant ugdymui skirta kompensacine technika ir specialiosiomis mokymo priemonėmis, kitais įstatymų nustatytais būdais”. Apie tokius pačius dalykus sako ir „ Specialiojo ugdymo paslaugų teikimo programa” (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 22 d. nutarimu Nr. 1475).

O kokia padėtis iš tikro. Neaišku, koks modelis taikomas Lietuvoje. Pasak ponios Reginos Labinienės mūsų šalyje taikoma „ daugybė integracijos būdų“ (H. Stuko str. „Integruotas mokymas Lietuvoje“). Ir tarp šių būdų labiausiai pasimetęs mokytojas. Galiu atsakingai pareikšti, kad nei vienas šių punktų nėra vykdomas. Bendrojo lavinimo mokyklose nėra nei literatūros, nei kompensavimo priemonių, nei reikiamo specialistų kiekio. O to pati pagrindinė priežastis – finansavimas neatitinkantis reikalavimų.
Integravo, inkliuzavo ir dar ko tik nedarė su šiais vaikais protingi dėdės ir tetos iš ministerijų ir įvairiausių žinybų. Bandė pritaikyti aplinką, globojo, rūpinosi švietimu, teisinėmis garantijomis, sveikatos apsauga, socialinių paslaugų kokybe ir kontrole, įstatais ir įstatymais. Taip reikalauja Europos sąjunga. Valdiško popieriaus sunaudota daug (tuo tarpu mokytojai perka patys). Svarbiausia, kad Europai įtiks, o visą kitą nesvarbu.

Nesvarbu, kad šią vasarą sumažinus koeficientus ir nuėmus kelioninius pinigus specialiesiems pedagogams, psichologams, logopedams šių specialistų kaimo mokyklose nebeliko visiškai. Jei prieš metus dar kai kurios mokyklos, pabrėžiu – tik kai kurios, turėjo šiuos specialistus, o jie tegalėjo skirti tik 12 minučių vienam vaikui per savaitę, tai nuo šių metų rugsėjo pirmosios išnyko ir šis dvylikos minučių malonumas. „Specialieji pedagogai, solidarizuokimės krizės akivaizdoje ir su specialiųjų poreikių vaikais dirbkime už ačiū!“. Tikriausiai tokį šūkį susikūrė ministerijos ir seimo „didžiosios galvos“. Specialieji pedagogai turbūt ne žmonės, jie neturi šeimų, nenori valgyti, neturi jokių kitų poreikių. Turi tik dirbti, dirbti ir savo uždirbtus pinigėlius naudoti pedagoginei, ugdomajai veiklai.

Ministerijos atstovai nepagalvojo, kad per šį taupymo vajų specialiesiems pedagogams, logopedams, psichologams be BMA sumažėjo ir procentai už darbą su specialiųjų poreikių vaikais. Jeigu imsime vyr. spec. pedagogą, turintį dvidešimties metų darbo stažą, dirbantį pilnu etatu jo atlyginimas sumažėjo apie 400 litų. Lietuvoje nei prieš 10 metų, nei prieš 5 metus kaimo mokyklose pedagogų, dirbančių pilnu etatu nebuvo (gal kelios išimtys ir yra) – geriausiu atveju turėjo 0,5 etato. Štai kur valdžia, remdamasi įstatymais, grubiai pažeidžia vaiko teises. Tokį reiškinį Lietuvoje galima drąsiai pavadinti GENOCIDU prieš neįgalius vaikus.

„ Mindaugas pamokos metu vandeniu supylė Agnytės drabužius ir sąsiuvinį. Visiškai nereaguoja į mano pastabas. Vartoja necenzūrinius žodžius mano ir klasės vaikų atžvilgiu. Neturi jokio noro mokytis – jaučia malonumą trukdyti ir vaikams, ir man. Aš su juo negaliu susitvarkyti“. Tai trumpa ištrauka iš vieno specialiųjų poreikių mokinio, turinčio protinę negalią, charakteristikos, kuris iš vienos pagrindinės mokyklos buvo atsiųstas į specialiąją mokyklą.

Tačiau tai ne atsitiktinė ir nevienkartinė mokytojo aimana – tai beveik kasdienybė. Apie tai mokytojai gali pasikalbėti tik tarpusavyje. Apie šią bėdą negirdi nei mokyklų vadovai, nei švietimo skyrių vedėjai. Na, o apie ministeriją nėra jokios kalbos. Jei ką ir išgirsta – tai pareiškia didelį nusistebėjimą ir viskas tuo baigiasi. Kodėl taip yra?

Jeigu mokytojas ateina pas mokyklos vadovą ir pasiguodžia, kad su tokiu mokiniu turi problemų, jis dažnai išgirsta piktas replikas: „Tu nemoki dirbti“ arba „ Tu nemyli šių vaikų“. Dar geriau nuskamba: „ Nesugebi dirbti, tai paieškok kito darbo“. Po tokio direktoriaus „palaikymo“ atšoka bet koks noras eiti ir pasiguosti, tikintis pagalbos, mokyklos vadovui. Dar didesnis akibrokštas pateikiamas, kai direktorius įeina į tą klasę ir atneša saldainį, kurį paduoda būtent tam vaikui su kreiva šypsena veide: „Tokius vaikus reikia mylėti“.

Norisi paklausti: „iš kur ta meilė ?“. Ji slypi „ Švietimo įstaigų darbuotojų ir kitų įstaigų pedagoginių darbuotojų darbo apmokėjimo aprašo“ 73 straipsnyje, kuris suteikia galimybę direktoriams ir jų pavaduotojams ugdymui nustatyti iki 10 procentų tarnybinio atlygio priedą. Greičiausiai kils klausimas: „O ką jie dirba su šiais vaikais?“, kad gauna šį priedą. Jie atlieka labai „didelį darbą“ – pasirašo po įsakymu (įsakymą parašo sekretorė), kad toks vaikas bus jo vadovaujamoje mokykloje.
Valdžiai tai nesvarbu. O kas apgins tuos 20 ar 25 vaikus klasėje, kurie nori mokytis? O kas apgins mokytoją nuo tokio vaiko teroro ar nuo valdžios spaudimo.

Ministerijai atrodo, kad pradinių klasių ar mokytojas dalykininkas, išklausęs keletą valandėlių paskaitų apie specialiųjų poreikių vaikų ugdymą jau tampa specialistas. Tačiau nerasite nei vieno specialiojo pedagogo mokykloje, kuris būtų pradinių klasių mokytojas ar dalykininkas. Nors universitete specialieji pedagogai turi surinkę reikiamą kreditų skaičių, kad galėtų būti pradinių klasių mokytojais ar dalykininkais (geografija, istorija, pasaulio pažinimas). Va čia jie ne specialistai – jiems reikalingi persikvalifikavimo kursai.

Valdžiai visiškai nesvarbu, kad miesto mokyklose dirbantys specialieji pedagogai – logopedai turi ryškiai per didelį mokinių skaičių vienam etatui. Kaip kokybiškai organizuoti ugdymą, kai vienu metu tenka dirbti su 5 – 8 skirtingus kalbos ir komunikacijos bei rašymo ir skaitymo sutrikimus turinčiais moksleiviais. Juk kiekvienam iš jų reikalinga individuali pagalba. Šiuo metu minėti specialistai priversti teikti pagalbą 2 – 3 kartus didesniam ugdytinių skaičiui. Žiūrint į šiuos skaičius ir klausant mūsų seimūnų kyla naujo šūkio idėja: „Specialieji pedagogai, dirbkite iš idėjos ir su dar mažesniu atlygimu, nes jūs tai gebate, o seimas ir vyriausybė ne!“

O štai koks vaizdelis gavosi pedagoginėse psichologinėse tarnybose, kai buvo sumažintas koeficientas, procentai ir BMA: vyr. Psichologas, turintis 30 metų darbo stažą neteko 600,89 Lt, vyr. spec. pedagogas, turintis 22 metus darbo stažą neteko 600,89 lt, vyr. Logopedas, dirbantis pilnu etatu netenka tiek pat. Po spalio pirmosios PPT darbuotojui, kuris tiria neįgalų vaiką ir deda parašus po labai svarbiais dokumentais, kurie lemia tolimesnį jo ugdymą, skiriamas 5% koeficientas. O specialiojo ugdymo centre dirbančiai šeimininkėlei skiriamas 4% koeficientas. Kas bus, kai atlyginimų fondą sumažinsite dar 5%?

Vienas seimo narys neseniai pasakė: „Jei jo atlyginimas sumažės bent vienu tūkstančiu, tai reiks pasiimti ubago lazdą.“ Retorinis klausimas: ką daryti dvidešimties metų darbo stažą turinčiam vyr.spec. pedagogui, kuris už etatą, pabrėžiu – už etatą, į rankas gauna apie 1700 Lt. – gal nusišaut? Gal ir žiauriai skamba, bet problema bus išspręsta – sutaupysite. Vyriausybei laikas nustoti spekuliuoti mokytojo korta, kad jis uždirba virš dviejų tūkstančių litų. Laikas pasakyti tiesą, kad vyriausybė nesidomi, kiek valandų dirba pedagogas, kuris gauna tokį atlyginimą.
Na, o kaip reikės spaustis specialiosioms mokykloms, jei lavinamosiose klasėse sėdi po 8 – 11 vidutinio, žymaus ir labai žymaus protinio atsilikimo vaikai. Be to jie visi turi kompleksines negales. Nors higienos normos numato nuo 4 iki 7 mokinių. Vyriausybei tai visiškai neįdomu.

Visiškai atskira tema turėtų būti apie mokytojo padėjėją – kokios jo pareigos? Ar mes kalbame apie žmogų, kuris nuneša, atneša, nuveda, nuplauna ir t.t., ar kalbame apie žmogų, kuris dalyvauja ugdomajame procese. Tada automatiškai iškyla klausimas apie jo kvalifikaciją ir apmokėjimą už darbą.
Nei vienas specialios mokyklos pedagogas neprieštarauja specialiųjų poreikių vaikų integracijai į bendro lavinimo mokyklas. Bet tai kas vyksta dabar negalima vadinti integracija. Vaiko perkėlimas iš vienos mokyklos į kitą – nėra integracija. Prancūzijoje su vienu specialiųjų poreikių vaiku dirba du darbuotojai – mokytojas ir jo padėjėjas, Anglijoje vienam spec. pedagogui tenka du vaikai ir t. t. (į tai „dėdės“ ir „tetos“ pamiršo atkreipti dėmesį?). Didžioji dalis išsivysčiusių šalių, pamačiusios neigiamus „integracijos“ rezultatus, sustabdė tolimesnį jos vykdymą.

Tai tik labai maža dalis didelių problemų.

Laikas ir LR Vyriausybei, ir Seimui pripažinti akivaizdžią tiesą – integracija Lietuvoje žlugo visiškai. Laikas pripažinti ir tai, kad neįgalaus vaiko ugdymas mokykloje tapo tik spec. pedagogo problema. Apie tai reikia kalbėti, ne kalbėti o rėkti garsiai. Laikas sėstis prie vieno stalo ir ieškoti sprendimų.